VILNIAUS VARPAI. Kazys Bradūnas

B a r o k o

Vainikai nuo lubų lig žemės,
Linksmi, laimingi kankiniai
Dangop akis ir širdį kelia,
Lapoja vešlūs apyniai.

Ir slepia nuogą angeliuką,
O faunas groja švilpyne,
Ir visą dangų suka suka
Smagi išdykėlių minia.

Pakyla muzika ir juokas,
Pakyla nuogas angeliukas
Ir gaudo skambančius aidus.

O į tą visa, ką sukūrė,
Å ypsodamas Dievulis žiūri,
Senelis geras, atlaidus.
A m ž i n y b ė n

Kai pritems man akių spinduliai,
Kai tu būsi senelė žila,
Kai į mudviejų sielą tyla,
Kaip į jūrą naktis, nusileis,

Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, ““
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus

Per šventąsias šio miesto bones
Ir per maldą Globėjos Marijos…
Čia pabaigę visas klajones,

Visos žaizdos, pajusim, užgijo…
Prie Jos Vartų palauksi manęs ““
Ir tebus amžinybė abiejų.
R a s u o s

Vėl suskambo koplytėlės varpas,
Vėl pavargęs pailsėt ateis.
Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
O gal degantis kūrybos spinduliais…

Čia tu būsi amžinas kaimynas
Patriarchų, laisvės pranašų ““
Tas platus, vardais didingas kapinynas
Nepamirš pakviesti ir mažų.

Ir nežinomo kareivio dulkės,
Ir bajoriškos didybės pelenai,
Kurių niekada tenai nepažinai,

Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis…
Ir atsiguli ““ taip lengva, taip ramu ““
Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.

 

Žemė. Poezijos antologija ““ Vilnius: Vyturys, 1991

This entry was posted in E-leidiniai and tagged . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *