Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Europos mastu

Vienas žymiausių baroko statinių visos Europos mastu.

Ji buvo statoma tuo pat metu kaip ir Pažaislio kamaldulių bažnyčia. Fundatoriumi buvo irgi Pacas, tačiau jau kitas – Mykolas Kazimieras (apie 1624 – 1682), Lietuvos kariuomenės vadas. Pirmuoju ir pagrindiniu bažnyčios architektu buvo J. Zaoras (Soaca). 1668 m. į Vilnių jis atsivežė medinį bažnyčios modelį ir taip prasidėjo statybos.

Pasaulinį garsą bažnyčia pelnė ne dėl architektūrinio sprendimo ir net ne dėl fasado originalumo, bet dėl vidaus dekoracijų ir stiuko lipdinių, kurie yra išskirtiniai tiek grožiu tiek prabanga. Prie jų kūrimo prisidėjo keliolika, o gal net kelios dešimtys įvairių tautybių menininkų. Tačiau ypač didelis indėlis buvo dviejų tičiniečių – Dž. P. Perčio (Mudžas) ir Dž. M. Galio (Morbijo Inferiorė). 1676-1684 m. laikotarpyje jie sukūrė didžiąją dalį bažnyčios vidaus stiuko skultūrų, kurių iš viso yra apie 2000.

Stiukas – tai smulkiai malto gipso, kalkių, klijų ir marmuro miltelių mišinys. Jo pagalba galima buvo sukurti daug dinamiškesnes, vaizdingesnes ir turtingesnių formų skulptūras nei naudojant marmurą. Kaip tik todėl, XVII a. jis nuolat populiarėjo Europoje, o amžiaus antrojoje pusėje tapo viena iš pagrindinių dekoravimui skirtų medžiagų, daugelyje atvejų pakeisdavusių marmurą. Iš jo buvo lipdomos žmonių skulptūros, ornamentai, daiktai, gyvūnai ir ypač dažnai pasitaikantys augaliniai motyvai. Dažniausiai stiuko lipdiniai būdavo baltos spalvos, bet kartais nudažomi.

Ši sudėtinga ir labai brangi technologija to laikmečio vakarų Europoje buvo naudojama tik freskų, altorių, fragmentiškam sienų, skliautų ar lubų dekoravimui, o Vilniaus bažnyčioje, stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti mažiau prabangiems meno kūriniams, pavyzdžiui, freskoms. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios stiuko dekoracijos, savo gausa ir atlikimo profesionalumu, lygintinos tik su keliais Europoje esančiais panašiais šedevrais: Passau katedra (dekoruota iš Tičino kilusios Karlonių (Carloni) šeimos atstovų), Santa Maria della Verità bažnyčia Neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene (tarp pagrindinių dekoruotojų buvo Perčių giminės atstovas), dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Waldhausene, Dž. Serpotos (Serpotta) darbais Sicilijoje ir Baldasaro Fontanos kūriniais vidurio-rytų Europoje.

 

This entry was posted in Šiaurės Barokas and tagged , . Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *