Straipsnio autorė: Regina Lakačauskaitė,
Informacijos šaltinis: Žurnalas “Miesto IQ”, 2008 m. kovo 12 d. 11:48
Užupis – vienas įdomiausių ir spalvingiausių Vilniaus rajonų. Neretai vadinamas lietuviškuoju Monmartru ar Vilniaus Kristianija. Šią miesto dalį pamėgę menininkai pavertė ją savo gyvenimo ir kūrybos erdve. Šiandien Užupis – unikali, prieš vienuolika metų įkurta respublika, esanti pačiame Vilniaus centre. Turinti prezidentą ir konstituciją, savo himną ir unikalų švenčių kalendorių.
Užupio respublikai atstovauja daugiau kaip šimtas ambasadorių, reprezentuojančių jį ne tik įvairiose valstybėse, bet ir Vėjyje, Poezijoje, Smėlyje. Prieš kurį laiką egzistavo ir karinės pajėgos, tačiau prieš kelerius metus jų buvo atsisakyta ir Užupis tapo pacifistine respublika.
Visų Užupio respublikos gyventojų, pradedant prezidentu ir baigiant dažytoju, pagrindinis darbas, laisvalaikis ir pomėgis yra tiesiog būti užupiečiu.
Nuo “Mirties gatvės” iki prestižinio rajono
Ne visada Užupis buvo menininkų respublika. Ne visada tai buvo rajonas, kuriame gyventi ir jaustis bendruomenės dalimi buvo prestižas. Prieš porą dešimtmečių tai buvo pavojingas ir tamsus rajonas, pamėgtas stambesnio ar smulkesnio masto nusikaltėlių bei alkoholio “kultūrą” propaguojančių žmonių. Atvykėliai šiame rajone nebuvo laukiami.
“Mirties gatvė” – toks buvo neoficialus gatvės prie dabartinio Angelo pavadinimas. Dažais ant sienos užrašytas pavadinimas perspėdavo nežinančiuosius apie rajono specifiką. Pavadinimas atsirado neatsitiktinai – tamsiu paros metu šioje vietoje vaikščiojantys smalsuoliai tikrai rizikavo mažų mažiausiai būti sumušti.
Prie pat Užupio esančios Dailės akademijos studentai šiame apleistame rajone įžvelgė ne tik pavojingus kaimynus, bet ir pigios pastogės galimybes. Apleisti namai, kambariai šildomi malkomis kūrenamomis krosnimis, vandens kolonėlės lauke – nelabai viliojanti perspektyva nors kiek pasiturinčiam miestiečiui.
Tačiau studentams tokie pigūs namai buvo kaip tik. Ilgainiui čia besikuriantys menininkai, bohemos atstovai bei originalių ir netradicinių pažiūrų žmonės suformavo šiandieninę spalvingą ir unikalią Užupio bendruomenę.
Šventės ir tradicijos
Savita respublika išsiskiria švenčių kultūra. Pati svarbiausia šventė yra Neprigulimybės (Nepriklausomybės) diena, švenčiama balandžio 1-ąją. Tai diena, kai visas Užupis būna pilnas žmonių, kai tiltai per Vilnelę pavirsta muitinėmis, kai organizuojamas kortų “Durniaus” čempionatas. Tačiau bene pagrindinis ir linksmiausias akcentas – iš senovinės vandens kolonėlės, stovinčios priešais Užupio Angelą, bėgantis alus.
Ir ne šiaip sau bėgantis, bet bėgantis už dyką. Užupiečiai juokauja, kad prie kolonėlės reikia pastatyti kokį atsakingą asmenį – alaus pilstytoją, nes senieji Užupio gyventojai vos ne su kanistrais subėga nemokamo alaus neštis.
Kita ypatinga šios Respublikos šventė – Naujieji metai, arba Spąstų diena, švenčiama kovo 21-ąją, per pavasario lygiadienį. Ši diena skirta seniai nenaudojamiems daiktams, pasenusiam mąstymui ir stereotipams atsikratyti.
Dalykams, kurie kaip spąstai pagauna žmones, pririša ir apsunkina, bet neteikia nei džiaugsmo, nei naudos. Kiekvieni naujieji metai yra galimybė atversti naują ir baltą gyvenimo knygos puslapį ir bandyti jį užpildyti kuo gražesnėmis spalvomis.
Viena gražiausių Užupio švenčių – Baltų staltiesių diena, švenčiama antrąją Velykų dieną. Tai – visos Užupio bendruomenės šventė, kai stalai “Užupio kavinėje” apdengiami baltomis staltiesėmis, o žmonės susirenka su vaišėmis, nesuvalgytomis per pirmą Velykų dieną. Tai – buvimo kartu, dalijimosi ne tik maistu, bet ir žmogišku artumu šventė.
Bendruomenė
Užupio bendruomenės nariai, vadinantys save užupiečiais, susaistyti idėjos saitais. Ši bendruomenė keista ir spalvinga, kaip ir pats Užupis, susidedanti iš įvairių žmonių ir tipažų: nuo šlavėjų ir benamių iki valstybės tarnautojų bei įžymybių. Pasak Užupio ambasadoriaus Tibetui, M. Abromavičiaus, “Užupis yra kategorija – vidinė tavo teritorija”. Keisčiausia, kad nebūtina gyventi Užupyje norint būti tikru užupiečiu.
Svarbiausia yra suprasti Užupio idėją ir jai paklusti. Užupis šios bendruomenės nariams yra erdvė, veiklos zona, kur gali būti, bendrauti, realizuoti savo mintis. Ambasadorius juokauja, kad tikru užupiečiu tampa tas, kuris perbrenda upę. O pirmas tikras užupietis buvo Šv. Kristoforas, kuris ne tik pats perbrido per upę, bet ir pernešė per ją kūdikėlį Jėzų.
Užupio meno inkubatorius yra viena iš bendruomenės organizacijų, veikiančių Užupio respublikoje. Gyvuojantis beveik tiek pat laiko, kiek ir respublika, meno inkubatorius teikia kultūros, švietimo ir meno idėjų, projektų ir paslaugų Užupiui ir pasauliui. Tai gera vieta atsiverti kūrybai. Tai erdvė, kur laukiama įvairių meninių polėkių ir požiūrių. Kiekvienas kūrybingas žmogus gali ateiti ir kurti kažką savo, tikro, patirto.
Užupio meno inkubatorius rengia parodas, organizuoja įvairius seminarus bei mokymus besidomintiems įvairiomis meno šakomis. Meno ikubatoriuje nuolatos kas nors vyksta. Idėjų visuomet daugiau nei galimybių jas įgyvendinti.
Čia renkasi jaunų mamų klubas, kuriame vaikai su mamomis dalyvauja netradicinio meno pamokėlėse, piešia ant akmenukų ar mokosi pajusti spalvas. Lapkričio 9-11 dienomis Užupyje vyko šviesos šventė “Šviečianti Vilnelė”, kurios metu buvo iliuminuota dalis upės. Čia esančiame fotografijos klube renkasi fotografijos mylėtojai, kurie mokosi fotografuoti, žiūri filmus ar fotografijų parodas.
Lapkričio viduryje į Užupį buvo atvykęs pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas latvis Muodris Tenisonas. Prieš keturiasdešimt metų Kaune įkūręs pantomimos teatrą, šis menininkas dabar užsiima kultūros šaknų paieška. Jis yra sukūręs teoriją, kad kiekvienas asmuo, daiktas ar reiškinys turi originalią meninę išraišką, nepakartojamą ornamentą. Užupyje jo rengiamame seminare kiekvienas galėjo sužinoti savo unikalų meninį šifrą ir nusipiešti jį atspindintį ornamentą.
Vienas iš kol kas neįgyvendintų projektų – nuspalvinti apleistų ir negyvenamų Vilniaus namų sienas. Tai bus miestą pagyvinančios didžiulės spalvotos freskos, kurių dėka Vilnius taps šiltesniu miestu.
Užupis yra dabar
Dar niekada nebuvusiam Užupyje ambasadorius siūlo pereiti šio kvartalo tiltu, pažvelgti į iš po jo mojančią undinėlę, užsukti į spalvingąjį meno inkubatorių, prisėsti Užupio kavinėje ir stebėti tau grojantį Angelą. Bet svarbiausia esant čia – mokėti įvertinti šios akimirkos grožį ir unikalumą. Įkvėpti laisve ir kūryba pulsuojančio oro, apsižvalgyti po vietovę supančius kalnus, pasiklausyti Vilnelės ir suvokti, kad geriausi laikai – dar ne praeityje ir galbūt net ne ateityje, o čia ir dabar.
Ant Užupio kavinės sienos yra lenta, įamžinanti Užupio ir Paryžiaus menininkų rajono Monmartro draugystę bei giminystę. Tačiau Užupio ambasadorius Tibetui pažymėjo pagrindinį skirtumą tarp Užupio ir Monmartro: “Monmartras buvo, o Užupis yra dabar”. Užtenka pavaikščioti jo kiemais, kad įsitikintum, jog tai tiesa. Kai kurie kiemai net turi mistinius, vaizduotę žadinančius pavadinimus: tai “Senasis fontanas” ar “Trys kaštonai”.
Bet ne kiemų pavadinimai daro Užupį tokį ypatingą, o tuose kiemuose verdantis gyvenimas. Už kiekvienų vartų slepiasi po spalvingą ir netikėtą pasaulį: upės šlaituose marguliuoja didžiuliai spalvingi gėlynai, medžiuose įrengtos sūpuoklės, šypseną sukeliančios mintys, užrašytos ant sienos, ir dar daugelis kitų smulkmenų, verčiančių vėl ir vėl čia sugrįžti.