Jogailaičių dinastijos studijos Oksfordo Universitete

… arba “Oksfordo universitetas Jogailaičius prilygino Tiudorams”

Oksfordo universitete susibūrę mokslininkai pradėjo penkerius metus truksiantį projektą “Jogailaičiai: dinastija, atmintis ir tapatybė Vidurio Europoje”, kuriuo siekiamai naujai pažvelgti į šios dinastijos istoriją, jos indėlį į Europos kultūrą, politiką ir atminimą šiandien. Projekto metu bus parašytos kelios knygos ir surengta konferencija. Tai pirmasis Jogailaičiams skirtas tyrimas Jungtinėje Karalystėje. 1,4 milijono eurų, kuriuos projektui įgyvendinti skyrė Europos mokslo taryba, yra didžiausia iki šiol gauta parama ikimoderniosios Vidurio Europos istorijos tyrimams.

Straipsnio aut. Vytautas Gira (ANGLIJA.today)
Visas straipsnis: lrytas.lt

Straipsnio tekstas:

XVI a. pradžioje Anglijos soste įsitvirtinus Tiudorams, Jogailaičių dinastija valdė bemaž pusę Europos žemyno. Jogailaičiais (1386 – 1596 m.) vadinta viena sėkmingiausių Europos dinastijų, apie kurią, deja, Vakaruose veik nieko nežinoma. Kadaise jų valdytos žemės patenka ne mažiau kaip į keturiolikos šiuolaikinių Vidurio ir Å iaurės Europos valstybių teritorijas. Oksfordo universitete susibūrę mokslininkai pradėjo penkerius metus truksiantį projektą “Jogailaičiai: dinastija, atmintis ir tapatybė Vidurio Europoje”, kuriuo siekiamai naujai pažvelgti į šios dinastijos istoriją, jos indėlį į Europos kultūrą, politiką ir atminimą šiandien. Projekto metu bus parašytos kelios knygos ir surengta konferencija. Tai pirmasis Jogailaičiams skirtas tyrimas Jungtinėje Karalystėje. 1,4 milijono eurų, kuriuos projektui įgyvendinti skyrė Europos mokslo taryba, yra didžiausia iki šiol gauta parama ikimoderniosios Vidurio Europos istorijos tyrimams.

Mokslinio užmojo mastą atskleidžia dinastijos istorija. Jogailaičiai iškilo 1386 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė dvylikametę Lenkijos karalienę Jadvygą. Jogaila krikštijosi kataliku, jo sūnus ir vaikaičiai tapo Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karaliais. XV ir XVI amžių sandūroje Jogailaičių valdomos žemės driekėsi nuo Baltijos iki Adrijos. Jogailaitės buvo ištekintos už galingiausių Bavarijos, Saksonijos, Austrijos ir Å vedijos šeimų atstovų.

Jogailaičių istorija nestokoja prieštaravimų: kilme pagonys, katalikybę gynė kryžiaus karuose, buvo dinastijų pradininkais renkamų karalių šalyse, veikdami kaip nacionaliniai valdovai sudarė tarptautinį politinį bloką. Vyriškoji dinastijos linija baigėsi Žygimanto Augusto, triskart vedusio, bet taip ir nesusilaukusio palikuonio, mirtimi. Beje, jo antroji santuoka su Barbora Radvilaite, Lietuvos didike, kurią Lenkijos ponai laikė netinkama tapti karaliene, tebėra viena garsiausių Vidurio Europos meilės legendų.

Įprasta dinastijos istoriją baigti Žygimanto Augusto mirtimi 1572 metais. Vis dėlto tai perdėm “vyriškas” požiūris. Įsimintina, kad 1575 m. Žygimanto sesuo Ona Jogailaitė buvo vainikuota būtent Lenkijos karaliumi, o ne karaliene. Istorijos tyrimuose Onos veikla pasilieka jos sutuoktinio Stepono Batoro pergalingų karų šešėlyje, tačiau kultūros lauke 1596 m. mirusi Ona laikytina Jogailaičių dinastijos atminimo architekte.

Oksfordo universitete “Jogailaičių projekte” dirbantys šeši tyrėjai šią dinastiją laiko tarptautiniu politikos reiškiniu. Jogailaičiai, kurių indėlis į istoriją ir kultūrą nesyk aptartas nacionalinėse istoriografijose, beveik netyrinėti kaip vieninga dinastija. Å i dinastija ““ tai ne mažiau kaip dvidešimt keturi jos nariai, didžiulė teritorija, daugybė kalbų, keli istorijos šimtmečiai.

Interneto portalas ANGLIJA.today pakalbino vieną iš projekto dalyvių, Lietuvos (LDK teritorijos) ekspertę dr. Giedrę Mickūnaitę.

Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje ir įsitraukėte į “Jogailaičių projektą”? Kaip Oksfordo universiteto mokslininkams kilo mintis iš naujo įvertinti Jogailaičių dinastijos istoriją?

Oksforde atsidūriau dėl Jogailaičių – laimėjau konkursą dirbti šiame projekte, kurio sumanytoja ir vadovė istorikė Natalia Nowakowska. Sumanymo ištakos, manau, glūdi lenkiškoje N.Nowakowskos kilmėje ir universitetinėje Jungtinės Karalystės kultūroje, sakyčiau, jų dviejų takoskyroje: lenkiškoji tarpukario tradicija, kurią tęsė pokario emigrantai, Jogailaičių valdymą laiko Lenkijos aukso amžiumi, o anglakalbėje istoriografijoje Jogailaičiai ne tik kad auksu nežvilga, jų ten paprasčiausiai nėra. Tačiau imtis projekto skatino ne tik noras užpildyti istoriografijos tuštumą, bet, tyrinėjant Jogailaičių valdžią bei šeiminę politiką, taip pat išbandyti šiuolaikinio istorijos mokslo prieigas, aiškintis Rytų ir Vidurio Europos vietą ir vaidmenį istorijoje, tyrinėjant istoriją, pažvelgti į šiandienos istorinę savimonę.

Jogailaičių dinastijos pradininkas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Lietuvos istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Tarpukario Lietuvoje vyravo romantizuotas Lietuvos kunigaikščių įvaizdis, ypač akcentuojant Jogailos pusbrolio Vytauto Didžiojo nuopelnus Lietuvai. Jogaila buvo nustumtas tarsi į Vytauto Didžiojo šešėlį, dėl vedybinės unijos su Lenkija pavaizduotas vos ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) išdaviku. Ar “Jogailaičių projektas” – tai bandymas iš dalies reabilituoti Jogailą, atskleidžiant Jogailaičių dinastijos reikšmę Vidurio ir Rytų Europos istorijoje? Koks Jogailos paveikslas šiuolaikinės Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje? Ar “lenkiškoji” (lenkų istorikų) Jogailos versija skiriasi nuo “lietuviškosios”?

Lietuviškoje istoriografijoje Jogaila, manau, reabilituotas dar praėjusiame amžiuje. Jo katalikiškas krikštas ir Lenkijos karūna – tai Lietuvos kultūros postūmis Vakarų link. Lenkiškoji tradicija taip pat gana palanki Jogailai bei jo ainiams. Tiesa, kaimynų istoriografijose dažniau girdėti priekaištų dėl nepakankamo Jogailos ir Jogailaičių dėmesio Lenkijos Karalystei, Lenkijos išteklių naudojimo tėvoninės Lietuvos reikmėms.

Kalbant apie Jogailaičių dinastiją, Jogailos vaidmuo simbolinis. Per krikštą ir santuoką su Jadvyga jis sudarė prielaidas savo ainiams pakilti iki karalių ir suteikė jiems savo vardą. Vis dėlto tam, kad Jogailaičiai įsitvirtintų sostuose, ko gero, labiausiai nusipelnė moterys – ketvirtoji Jogailos žmona ir sūnų motina Sofija Alšėniškė bei Kazimiero sutuoktinė Elžbieta Habsburgaitė. Pirmosios pastangos lėmė, kad Jogailaičiai gavo Lenkijos karūną, antrosios dėka buvo gauti Čekijos ir Vengrijos sostai, o Jogailaitės ištekintos už vokiečių kunigaikščių. Vienas iš projekto tikslų – tyrinėti šeimą kaip politinės veiklos ir kultūrinių mainų tinklą ir taip atrasti, kas šiame tinkle bendra visai Europai, o kas būdinga tik jos centrinei bei rytinei daliai ar išskirtinai Jogailaičiams.

LDK žemių plėtra į Rytus, kryžiuočių puldinėjimas, lietuvių kunigaikščių vedybos su slavų kunigaikštytėmis arba slavų kunigaikštyčių atitekėjimas į LDK nulėmė Lietuvos posūkį į Rytus. Dalis istorikų mano, kad Lietuva gana vėlai pasirinko vakarietišką kryptį (krikštas 1387 m.). Net ir mūsų šalies herbas – Vytis – veja priešą atsigręžęs į Vakarus. Ar Jogailaičiai prisidėjo prie Lietuvos vakarėjimo, o gal atvirkščiai – Jogailaičių valdymo metu Lietuvos siekis įsitvirtinti Rytuose dar labiau sustiprėjo?

Išties, katalikiškas Jogailos krikštas buvo lemtingas posūkis į Vakarų arba, kaip anuomet sakyta, lotyniškosios kultūros glėbį. Be to, Kazimiero valdymo metais LDK neteko savo ryčiausių žemių ir šios netektys tapo ypač skaudžios 1514 m. metais praradus Smolenską. Taigi, ne tik kultūros, bet ir teritorijos prasme šalis pasislinko Vakarų link. Vis dėlto gausūs LDK stačiatikiai Jogailaičius išmokė pakantumo ir šios pamokos pravertė valdant husitų nepamiršusią Čekiją, nekonfliktuojant su protestantais bei išlaikant totorių lojalumą.

Paminėkite didžiausius Jogailaičių dinastijos nuopelnus ir klaidas LDK (Lietuvos) atžvilgiu?

““ Didžiausiu nuopelnu, neabejotinai, laikytini minėtas pakantumas ir nuosaikumas, nors politinėje arenoje tai galima vadinti delsimu ar tinginyste. Turbūt geriausiai šią jogailaitišką laikyseną perteikia Vladislovas, čekų pramintas su visa kuo sutinkančiu “karaliumi gerai” (ček. král dobÅ™e). Toks karaliaus pasyvumas suteikė valdžią didikams, tačiau tuo pat metu pelnė menko valdovo autoritetą. Apie klaidas kalbėti sunku, mat labai jau nelygios šių laikų vertintojo ir praeities vertinamojo galios. Mes žinome praeities įvykių baigtį, o to meto veikėjams tai buvo nežinoma ateitis. Todėl belieka apgailestauti, kad valdant Žygimantui Senajam LDK prarado Smolenską, o Žygimantui Augustui ““ Palenkę.

“Jogailaičių projekte” minima, kad 1500 metais Anglijos soste įsitvirtinant Tiudorams, Jogailaičių dinastija valdė bemaž pusę Europos. Kaip nutiko, kad apie sėkmingai valdžiusią vos ne pusę Europos dinastiją Vakaruose beveik nieko nežinoma? Kokios šio nežinojimo priežastys? Koks galutinis “Jogailaičių projekto” tikslas – padaryti šią dinastiją tokia pat garsią kaip Tiudorų?

Tai, kad Oksfordo universitetas, pristatydamas projektą žiniasklaidai, Jogailaičius prilygino Tiudorams, yra smagus istorijos paradoksas. Minėtais 1500-aisiais Jogailaičiai kilme, galia, valdžia ir reputacija keliskartus pranoko savo amžininkus anglų monarchus. Jogailaičius nežinion įstūmė ne jų valdymas, o jų valdytų kraštų, visų pirma Lenkijos ir Lietuvos, likimas. XVIII a. pabaigoje netekusios valstybingumo šios šalys nebegalėjo visavertiškai dalyvauti istorijos ir istorijos mokslo kūrime. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus valstybingumą, jau teko skubėti į išvykstantį Europos istorijos traukinį. Lenkija į jį dar spėjo, Lietuva nebe.

Visai Vidurio ir Rytų Europai pragaištingos nacių ir sovietų okupacijos ne tik perskyrė žemyną, bet praktiškai kadaise Jogailaičių valdytą Europos dalį ištrynė iš Vakarų mokslo akiračio. Laisvajame pasaulyje istorijos baruose darbavosi pabėgėliai iš okupuotų kraštų. Daugumai jų istorijos tyrimai nebuvo pagrindinė veikla, be to, šie darbai dažniausiai buvo skirti pačių emigrantų auditorijai, neretai rašyti siekiant apginti okupuotą tėvynę, jie išliko nacionalinės istorijos tradicijos ir tolo nuo vis įvairėjančios, tautų ribas peržengiančios akademinės istoriografijos. Taigi, po penkių šimtmečių Jogailaičiai pristatomi kaip Tiudorai, kad anglakalbis skaitytojas suprastų, jog tai karališka Europos šeima.

Viliuosi, projektui pavyks įveikti Tiudorų aurą. Tyrimu ne tik siekiama Jogailaičių žinomumo, šiam tikslui parankiau būtų surengti Jogailaičių paveldo, saugomo Jungtinės Karalystės rinkiniuose, parodą. Manau, svarbiausias tikslas atsakyti į klausimą, kas buvo Jogailaičiai, kaip jie kūrė savąją tapatybę, kaip juos atsimena kadaise valdytos tautos ir kokią prasmę mes suteikiam šiai giminei.

Kaip žinoma, viduramžių Europoje valdovų, dažnai gretinamų su valstybe, nacionalinė tapatybė buvo neesminis veiksnys,  kur kas svarbesnės buvo vadinamosios dinastinės unijos (valdovų santuokos), sudaromos atsižvelgiant į tuometinių valstybių (bajorijos, valdovų) interesus. Ar dėl nacionalinės tapatybės nebuvimo Jogailaičių dinastija tapo bendru Vidurio ir Rytų Europos šalių paveldu? Ar beveik prieš 500 metų nutrūkusi Jogailaičių dinastija vis dar vienija Vidurio ir Rytų Europos valstybes, skatina jų bendradarbiavimą, formuoja tam tikrą bendrą geopolitinę erdvę? Juk Lenkijos politinėje mintyje tebegyvuoja vadinamoji Jogailaičių idėja, grindžiama nepriklausomos Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bendradarbiavimu, reikalaujant iš Rusijos išsižadėti imperinių siekių. Ar, žiūrint į dabar vykstantį karą tarp Ukrainos ir Rusijos, Jogailaičių idėja yra reikšminga, turi ateitį tegu ir vis labiau besiintegruojančioje Europos Sąjungoje?

XV-XVI a. tautos samprata išties menkai sutampa su dabartine. Nacionalizmas, modernybės kategorijas tiesiogiai taikęs praeičiai, gerokai sužalojo istorijos kūną ir sielą. Kita vertus, visa istorija yra šiuolaikinė, rašoma iš dabarties pozicijų ir interesų. Kiekviena karta savaip pasakoja apie savo praeitį ir šiame pasakojime randa tai, kas aktualu dabarčiai. Jogailaičių paveldas stipriausiai įsitvirtinęs buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Nežinau, ar jogailaitiška yra idėja perauklėti šiandienos Rusiją. Tačiau karas Ukrainoje ““ tai civilizacijų priešprieša, ir jame girdėti jogailaitiškos, į Vakarų kultūrą orientuotos politikos aidai. Galima sakyti, kad ukrainiečiai kovoja už jogailaitišką civilizacijos sampratą.

ANGLIJA.today

This entry was posted in Karalių miestas. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *