Idealus suvenyras iš Vilniaus – VILNIAUS VERBOS
“Vilnietiškosios verbos ““ unikalus etnokultūros reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai graži ir subtili žmogaus bei gamtos sąsajų išraiška. Turi šios verbos ir istorinę dimensiją: jų genezė yra susijusi su šv. karalaičio Kazimiero garbei nuo 1604 m. rengiamomis iškilmingomis ir teatralizuotomis miestelėnų bei religinių bendrijų procesijomis Vilniaus miesto gatvėmis. Apskritai šis įstabus tautodailės fenomenas radosi sąveikaujant miesto ir kaimo kultūroms. Tradicija dar labai gyva, nuolat pateikianti naujų formų ir derinių. Pynėjų produkcija paklausi tiek Lietuvoje, tiek ir artimajame užsienyje.” – Libertas Klimka (šaltinis lrs.lt)
Jomis pradedama prekiauti jau per Kaziuko mugę, aišku, per Verbų sekmadienį ir galiausiai per pačias Velykas. Kitu laiku reikia ieškoti suvenyrų parduotuvėse Vilniuje.
Trumpai apie verbas, kaip velykinių apeigų atributą:
- VERBOS. “ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS” ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1
Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios tik maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo pusės metro ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Å iais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Jų galima įsigyti Vilniaus Kaziuko mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių.
Verbų kūrėjai šiandien daug interpretuoja, išplatina verbas į šonus, imituoja medžio šakas. Tokios verbos dažnai didžiulės (vieno metro ar net aukštesnės), netradicinių spalvų. Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės ““ dažniau pilkos, pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.
Kaip atsirado Vilniaus verbos?
Dauguma verbų tyrinėtojų ““Vilniaus verbų ištakas sieja su Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenomis. 1938 m Vilniaus verbos pasirodė ir Kaziuko mugėje ““ miesto globėjo šv. Kazimiero garbei surengtos procesijos vietoje anksčiau naudotų popierinių lelijų buvo papuoštos Vilniaus verbomis.
Anot L.Klimkos: “Mūsų etnografai, orientuodamiesi į lietuviško kaimo kultūrą, atsainiai vertino Vilniaus verbas, laikydami jas sulenkėjusio krašto fenomenu. O kai kurias jų rūšis ““ ir apskritai miesto niekdarbiais ““ kiču. Išties vilnietiškųjų verbų formavimosi užuomazgų reikia ieškoti būtent miesto tradicijose. Å tai yra žinoma, kad cechų amatininkų iškilmingų procesijų, rengiamų per didžiąsias šventes, taigi ir Velykas, dalyviai nešdavosi popierines “palmas”, kad primintų Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Antikos laikais, beje, palmės šakelę rankoje laikydavo olimpinių žaidynių teisėjai. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos ““ karalaičio simbolis. Ilgainiui procesijų palmes ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susidėstė tipiška vilnietiškos verbos forma.
Dar prieš dešimtmetį kitą popierinėmis verbomis būdavo prekiaujama per Verbų sekmadienį prie Aušros vartų. Senučiukės jas atsinešdavo iš Senamiesčio tarpuvarčių, susmeigtas į patogų rankai stovelį; laikydavo iškeltas virš minios. Tačiau paklausos jos nebeturėjo. Lietuvio akiai nepriimtinas aštrokas popierinių gėlių spalvų ““ mėlynos, rausvos, baltos ir žalios ““ derinys… Nosį nuo jų suko ir Vilniaus dailininkai, kuriems nedaug terūpėjo senojo miesto tradicijos. Juolab sostinės snobai, mat gražiomis laikytos tik mažai dažytos, beveik natūralių džiovintų augalų verbos. Tenka apgailestauti, kad popierinių verbų didesnio rinkinio nesumojo įsigyti ir muziejai, neužrašyti ir pasakojimai apie jų gamybą. Mūsų akyse sunyko viena iš originaliausių miestelėnų kūrybos saviraiškos formų. Tegu ir nelietuviškos kilmės. Tačiau be šių popierinių “grožybių” nebūtų nė Vilniaus verbų. Augalinėms verboms jos padovanojo savo formą, spalvingumą, puošnią nendrių ar lendrūnų viršūnę.
(iš teksto: Verbinės ““ gražiausia Vilniaus šventė)
Ar žinote, kad….
Yra išleista knygelė “Vilniaus verbos: gyvoji istorija”, tai entuziastingos etnografės J. Norkūnienės surinkta reta ir unikali medžiaga apie Vilniaus verbą ir verbų rišėjas.
Rekomenduojame ekskursiją:
Į Čekoniškes – verbų rišimo seklyčią!
Maršrutas: Å ilėnai – Čekoniškės – Sudervė
