Vilniaus reljefas

Autorė: Regina Morkūnaitė. Geologijos ir geografijos institutas

Įvadinės mintys apie Vilniaus miesto istorinį žemėvaizdį

Istorinio Vilniaus teritorijų žemėvaizdžiai pasižymi kontrastingomis reljefo formomis palyginti kompaktiškoje teritorijoje. Reljefo formų požiūriu čia esti stačiais šlaitais izoliuotas erozinis kalvynas (Sapieginė); terasuoti pakopiškai žemėjantys Neries ir Vilnios suformuoti šlaitai, sudarantys natūralų amfiteatrą (Senamiestis); plynaukštė (Naujamiestis); Vilnios kanjonas (Paplauja su kaimyninėmis Rasomis ir Užupiu); iš pietų ir vakarų miestą juosia moreninės aukštumos. Tokia įvairovė suteikė atskiroms miesto erdvėms savybes, palankias gynybai, gamybai, apgyvendinimui, komunikacijų kontrolei ir t. t. Å i formų įvairovė sudaro tarsi permanentinį “specializuotų segmentų” audinį, leidžiantį palaipsniui apgyvendinti paskirus plotus (atsižvelgiant, kokie tam tikrais laikotarpiais vyrauja prioritetai). Tuo Vilniaus geomorfologinės sąlygos išsiskiria iš kitų aplinkinių (Neries ir Vilnios baseinų) vietovių. Gamtinės sąlygos, galimas atvejis, buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių valstybės centro įsitvirtinimą būtent šioje vietoje.

Tai skatina atkreipti dėmesį į gamtinį veiksnį. Istorinio žemėvaizdžio studijos gali padėti nuodugniau suprasti miesto atsiradimą ir urbanistinės struktūros formavimąsi, atsekti tai, kas neužfiksuota istoriniuose šaltiniuose ar archeologų dar nerasta. Reikia atsižvelgti dar ir į tai, kad reljefas Vilniuje buvo gana dinamiška sistema ir miesto gyvavimo laikotarpiu daugelis jo elementų radikaliai pakito. Tai reiškia, kad ne viską galime vertinti žiūrėdami į šiandienį žemėvaizdį. Be to, morfodinaminius procesus iš dalies lėmė žmogaus veikla, todėl gamtos istorijos tyrimai gali būti naudingi dar ir žmogaus poveikio aplinkai studijoms.

Vilniaus reljefo formų įvairovę lėmė geologinės sandaros ir geomorfologinės raidos sudėtingumas. Paskutinis ledynas, atslinkęs prieš 19 000″“24 000 metų, sustojo būtent ties Vilniumi: neįveikęs moreninės Buivydiškių aukštumos, ledynas iš rytų, vakarų ir šiaurės apjuosė dabartinio miesto teritoriją, palikdamas ją tarsi pleištą ledų lavinoje (1 pav.). Paskiri ledo luistai kai kur buvo įsirėžę į aukštumą ir jų vietose vėliau susidarė termokarstinės daubos, kurios paįvairina vietos žemėvaizdį. Ryškiausias to pavyzdys ““ Dainų slėnis. Tačiau pagrindinis veiksnys, formavęs Vilniaus topografinį siluetą, buvo ledynų tirpsmo vandenys.

Prasidėjus tirpsmui, vandenys telkėsi palei ledyno pakraštį, sudarydami prieledyninius baseinus. Iš pradžių vanduo mažai graužėsi į gylį, o daugiau į šonus, formuodamas žemės paviršių 160″“140 m NN[1].

 

Ledynui traukiantis, prieledyninių baseinų vandenys ėmė slūgti ir tekėti vakarų kryptimi, formuodami reljefą žemiau 140″“145 m NN. Vilniaus apylinkėse orientuoti vandenų srautai ėmė graužti Neries ir Vilnios senslėnius[2].

Neris geologinėje praeityje vinguriavo įsirėždama į lengviau išplaunamus gruntus ir pagrindinių krantų aukštyje (145″“150 m NN) suformavo iki 3″“4 km pločio slėnį[3], kuriame susidarė savitas Vilniaus bruožas ““ terasos[4]. Istorinio miesto plote terasų forma iš rytų, pietų ir vakarų pusių sudaro kalnais apsuptą gamtinį amfiteatrą[5]. Žemiau santakos su Vilnia, trečios terasos lygyje, upės tėkmė suformavo plynaukštę. Aukščiau Vilnios santakos Neris, artėdama prie Sapieginės ir Altarijos kalvų, spartino pastarosiose erozinius procesus.

Ne ką mažiau reikšmingas buvo Vilnios vaidmuo formuojant Vilniaus reljefą. Jos proveržis pro moreninę aukštumą padalijo istorinio Vilniaus teritoriją į du orografinius vienetus (Kuprioniškių-Salininkų moreninę nuošlaitę ir Sapieginės-Altarijos kampinį masyvą, žr. 1 pav.)[6] ir išgraužė Vilnios kanjoną. Įsigrauždama vis giliau ir stumdamasi į pietus, Vilnia suformavo Paplaujos salpą iš pietų ir vakarų apsuptą stačių skardžių (2 pav., E1); Sereikiškių parko (2 pav., E2); Katedros bei S. Daukanto aikščių (2 pav., E3) ir Vilnios deltos (2 pav., E4) lygumines aikšteles.

Abi šios upės, miesto ribose įsirėždamos iki 82″“88 m NN, sudarė nebūdingus aukščių skirtumus nedidelėje teritorijoje, taip pat suformavo atrakcingus šlaitus ir slėnius. Pastarųjų plastinei formai įtakos turėjo Neries ir Vilnios meandravimas ir santakos vietos judėjimas nuo dabartinės P. Cvirkos aikštės rajono iki Gedimino kalno papėdžių.

Be upių, Vilniaus reljefą formavo vadinamieji antriniai procesai (solifliukciniai, sufoziniai, termokarstiniai, eroziniai).

Istoriniu laikotarpiu tolesnis Neries dreifas į Sapieginės ir Altarijos kalvynus buvo dirbtinai sustabdytas, o ties Altarija ir Gedimino kalnu XVI”“XIX a. upė netgi buvo atstumta atgal į šiaurę 40″“60 m[7]. Dabartinis Neries slėnis yra įsirėžęs į III terasą 250″“750 m pločio juosta, o šlaitų aukštis siekia 14″“19 m, upės vagos plotis 60″“90 m[8].

Per visą istorinį laikotarpį Vilnia buvo ir išlieka viena srauniausių Lietuvos upių. Ji, siekdama 81,6 km ilgį, nukrinta net 124,6 m. Vien tiktai paskutinėje 10 km ilgio atkarpoje ji pažemėja beveik 40 m[9]. Pažymėtina, kad Vilniai būdinga ne tik didelis nuolydis, bet ir dideli vingiai bei aktyvus meandravimas. Vilniaus miesto atkarpoje Vilnelė yra panaši į kalnų upę[10].

X”“XIII šimtmečiai Baltijos jūros baseine įsimintini tuo, kad regione kilo upių vandens lygis. Tai susiję su klimato drėgnumo padidėjimu, pavyzdžiui, Reino vandenų lygis tuomet buvo pakilęs vidutiniškai 2 m[11]. Kylant Neries lygiui, kaip rašo E. Vodzinskas, Vilnios senoji vaga prarado sraunumą ir pradėjo užsinešti sąnašomis[12]. Tai lėmė ženklų upės ir gruntinių vandenų kilimą nuo Pilies kalno papėdžių iki Paplaujos salpos. Iškasus naują vagą, Vilnia tuometinio miesto atkarpoje sutrumpėjo apytikriai tris kartus ““ tai lėmė ženklų upės nuolydžio ir sraunumo atsistatymą. Be to, nauja vaga suaktyvino aplinkinių teritorijų drenavimą.

Trumpai apžvelgdami pagrindinius veiksnius ir procesus, formavusius istorinio Vilniaus reljefą, ir galėdami ne tik konstatuoti topografiją, bet taip pat, nors ir paviršutiniškai, galėdami suprasti, arba “perskaityti”, koks yra reljefas, suvokti jo dinamiką, galime konstatuoti žemėvaizdžius.

 

Vilniaus ir jo apylinkių reljefo įvairovę atspindi rajonavimas pagal morfogenezę, išskiriant apie 20 skirtingų vienetų, iš jų 5 viduramžių miesto dalyse[13]. Aplinkos istorijos požiūriu Vilniaus istoriniame reljefe išsiskiria penki žemėvaizdžiai (2 pav.):

A1 ““ Altarija ir Pilies kalnas ““ tai erozinių kalvynų fragmentai, susiformavę ant žemesnių fliuvioglacialinių lygumų, į kurias įtrauktos vidurinės terasos. Smėlingoje Altarijoje atsiveria daugybė erozinių raguvų su viršugaliais ir stačiais šlaitais, o paviršių daugiausia ardė gruntiniai vandenys: šaltiniai ““ formuodami sufozinius cirkus; upeliai vykdė linijinę eroziją.

Pilies kalno šlaituose pastebimi erozinių procesų pėdsakai, tačiau čia šlaitai buvo prižiūrimi ir pastarieji veiksniai neišsiplėtojo. Pilies kalnas, iškylantis 40″“50 m virš papėdžių, yra aukščiausias piliakalnis Lietuvoje, o jo aikštelė, dabar siekianti 4200 kv. m, viena didžiausių.

A2 ““ terasuotas Užupio šlaitas. Prasidėjus fliuvialiniams procesams, ledynų tirpsmo vandenys seko greičiau negu jie spėjo nuplauti gruntus ar pragraužti vagas, tarp Stalo ir Gedimino kapo kalnų paliko keliasdešimt ha ploto mažo nuolydžio lyguma (vidutiniškai 7 cm 1 m). Jos likučių šiandien esti 142″“134 m NN lygiuose (2 pav.). Vandenų poveikį atlaikė kalnagūbris tarp Gedimino kapo ir Altanos kalvų. Vėlesni kryptingų vandenų srautai, kuriuos galima vadinti Vilnios proslėniu, traukėsi pietų kryptimi, suformuodami neryškiai terasuotą Užupio slėnį.

B ““ tai ledynų paliktos morenos (Kuprijoniškių-Salininkų moreninės nuošlaitės dalis), ant kurių reljefe identifikuojamos IV”“V terasos. Ant negiliai esančių morenų susidarė sąlygos kauptis gruntiniams vandenims kaip ant nepralaidaus barjero, o šlaito papėdėse prasiveržia šaltiniai, duodantys pradžią upeliams. Didžiausias jų ““ Vingrės upelis, kuris brėžia ribą tarp B ir C žemėvaizdžių. Å is išteka Liepkalnio papėdėje, priešais Aušros vartus skyla atskiromis vagomis į rytus ir vakarus. Rytų vaga už pusantro šimto metrų įtekėjo į dabartinės Birštono g. rajone buvusį ežeriuką. Vakarų pusėje, atkarpoje nuo Sodų iki Kalinausko g., iš moreninės nuošlaitės pusės Vingrės slėniai daugelyje vietų buvo platūs ir pelkėti (Å v. Stepono g. ir Vingrių šaltinių rajonuose, tarp J. Basanavičiaus ir K. Kalinausko g.). Ties Vingrių šaltiniais anuomet būta ežeriuko. Tokia Vingrės padėtis buvo reikšminga gamtinė kliūtis gynybos aspektu. Vėliau, XVI a., pagal jos vagą buvo pastatyta miesto siena.

Viduramžiais moreninė nuošlaitė nebuvo integruota į miesto urbanistinį audinį, tačiau ji vaidino svarbų vaidmenį surenkant ir nutekinant paviršinius ir gruntinius vandenis, ji buvo statybinių žaliavų telkinių rajonas ir užuovėja nuo vyraujančių vakarų vėjų. Didžiausia nuošlaitės įtaka miesto urbanistinei struktūrai reiškėsi per kliūtis ir prieigas, kurios sudarė sąlygas keliams, vedantiems į miestą, susiformuoti. Vakarų krypties kelias, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės vietoje, ant kurio XVI a. buvo pastatyti Trakų vartai, atsirado siauroje nuolaidaus šlaito atkarpoje, esančioje tarp stačių šaltiniuotų šlaitų. Be to, kaip konstatuoja inžinierius geologas V. Vaitiekūnas, bent žemutinė dalis šio kelio driekėsi buvusių griovų dugnais (griovų dugnai sudarė optimalų šlaito nuolydį), taipogi ir pietvakarių krypties kelias, ant kurio buvo pastatyti Rūdninkų vartai, susiformavo buvusios griovos vietoje[14]. Subačiaus ir Aušros vartai irgi atsirado dėl moreninės nuošlaitės morfologijos ““ tai matyti iš platesnio reljefo konteksto: Subačius ““ rytų ir pietryčių krypčių kelias, gulintis palei terasos pakraštį; nuolaidžios tarpukalnės ir Vingrės aukštupys atveda į Aušros vartus.

C ““ tai didžioji Senamiesčio ir pietrytinė Naujamiesčio dalys, kur yra upės III”“II terasų paviršiai. Senamiestį nuo Naujamiesčio skiria jau minėtas Vingrės upelis, ties dabartine Klaipėdos gatve pasukęs nuo moreninės nuošlaitės rytų kryptimi. Å is žemėvaizdis Senamiesčio teritorijoje ribojasi: rytuose ““ su stačiais, vietomis skardingais, 8″“25 m aukščio Vilnios šlaitais; šiaurėje ““ su Vilnios išgraužomis nuo Skapo g. ir Universiteto komplekso iki Vingrės, suformavusiomis iki 11 m aukščio panašių nuolydžių šlaitus, dalijantis amfiteatrą į aukštutinę (C1) ir žemutinę (C2) dalis. Tarp šių stačių šlaitų Pilies gatvės rajone yra tolygiai žemėjantis žemės paviršius, nusileidžiantis prie Vilnios senvagės (2 pav.). Naujamiesčio teritorijoje šis žemėvaizdis tęsiasi toliau iki antros terasos šiaurinio šlaito, kurio papėdėje driekėsi senasis vakarų krypties kelias į pilį (dab. ““ Tilto g.). Å laito aukštis buvusios Puškarnios ir Odolidovščyznos rajone siekė 8″“10 m, o nuolydis vietomis (ties Å v. Jurgio bažnyčia) apibūdintinas kaip skardingas.

III terasa turi ryškų skersinį nuolydį, besitęsiantį šiaurės kryptimi. Å i Vilniaus reljefo ypatybė buvo panaudota gravitaciniam vandentiekiui ir kanalizacijai. Be to, toks nuolydis sudarė sąlygas patogiai nutekinti perteklinį vandenį, tai Vilniui yra buvę aktualu, kaip antai 1437 metais[15]. Minėtais metais Vilniuje buvo didelės liūtys, kurių pėdsakai matomi įvairiose Senamiesčio vietose, ““ tai suplautas smėlis, ypač teritorijose arti terasų šlaitų, užklojęs ankstesnius sluoksnius ir velėną vidutiniškai 5″“20 cm storio deliuviu.

Senamiestyje litologinėje paviršiaus sandaroje vyrauja smėlio ir žvyro nuogulos, giliau esti molis, priemolis. Nors molio čia mažiau nei kitose Vilniaus apylinkėse (vos iki 25 proc., plg. su daugiau nei 50 proc. Naujamiestyje ar kitose aukštesnėse vietovėse[16]), tačiau paviršinių sluoksnių stratigrafija yra palanki paviršiniam vandeniui užsilaikyti nedideliame gylyje: virš vandensparių (vandeniui nepralaidžių) sluoksnių yra susidarę smėlio ir žvyro sluoksniai, laiduojantys lengvą vandens pasiekiamumą.

D ““ prieupinė kairiojo Neries kranto salpinė ir 1-os viršsalpinės terasos dalis su humifikuotu salpos aliuviu, kai kur senvagių intarpu, paviršiumi, paveiktu sulėtėjusių geomorfologinių procesų, esant artimoms šiuolaikinėms klimato sąlygoms. Išsamius tyrimus padaręs L. Petrulis pažymėjo gruntinių vandenų įtaką ir jų režimo ryšį su Neries fliuvialinėmis terasomis. I ir II terasų paplitimo teritorijoje gruntiniai vandenys susiję su aliuvialinių nuogulų storymėmis, kurių vandeningumas priklauso nuo litologinių ir granuliometrinių nuogulų ypatumų. Todėl šiose terasose gruntiniai vandenys formuoja kauburiuotą žemės paviršių, ypač šalia vandens telkinių (upių, ežerų), tai daro tokią teritoriją nepatrauklią apgyvendinti. Senamiesčio 1″“4 kvartaluose archeologinių kasinėjimų metu aptikta 1,5″“2,5 m aukščio kauburių stačiais šlaitais. Ypač jie ryškūs 3-iame kvartale (2 pav.), kiek mažesni aptikti 1 ir 2-ame kvartaluose (2 pav.). Siekiant šias teritorijas panaudoti buvo išleidžiami dideli pinigai niveliavimo darbams, apie tai liudija sąskaitos Karališkųjų arklidžių statybai XVI a. I pusėje[17].

Be to, tokios sąlygos yra palankios formuotis įvairaus dydžio ir konfigūracijos pelkėms. 1, 2, 4-ame kvartaluose daug kur šių kauburių arba skardžių papėdėse aptinkamos durpės (2 pav.). Kol tėra tik labai fragmentiški duomenys planiniu aspektu ir kol neatlikti technogeninių apkrovų tyrimai apie tai, kokio gylio ir kaip šios pelkės buvo išsidėsčiusios, sunku ką nors konkrečiau pasakyti.

E1-4 ““ drėgnos Vilnios žemupio slėnio atkarpos: Paplauja, Sereikiškės, Katedros a., S. Daukanto a.[18], Vilnios delta. Å ie Vilnios slėniai ““ kairiakrančiai ““ prasidėjo nuo Subačiaus g., kur jo santykiniai aukščiai siekė 25″“30 m, palaipsniui žemėdami, apjuosė Bernardinų ansamblio teritoriją, ten palikę 4″“4,5 m aukščio skardį[19] [skardis užpiltas XIX a. įrengiant Sereikiškių parką] ir ties Barboros Radvilaitės g. pranyko. Skirtingai nuo prieupinio Neries žemėvaizdžio, čia salpinių procesų suformuotų kauburių nepastebėta, tačiau slėniai yra kur kas labiau pelkėti (nepelkėtos ar neuždurpėjusios teritorijos ten nėra). XIX a. žemės paviršius čia buvo pakeltas iki aukščiausių potvynių lygio, todėl šiandien šie slėniai laikytini daugiau antropogeninės kilmės negu fliuvialinės.

Vilnia, pratekėdama per smėlingus ir molingus gruntus, iš aukščiau atplukdydavo didelius sąnašų kiekius, tai sudarė palankias sąlygas upei meandruoti ir jos slėniuose formuotis salelėms. Žinomos salos buvusios Katedros aikštėje[20]. 1648 ir 1808 m. miesto planuose užfiksuotos salos, buvusios dabartinių 44, 67, 68 kvartalų teritorijose. Inžinierius geologas V. Vaitiekūnas atsekė Vilnios senvagę 39 ir 41-ame kvartaluose, t. y. ties Spaso cerkve iš vakarų pusės[21]. Ar ši cerkvė XIV a. vid. buvo pastatyta saloje, ar dešiniame Vilnios krante ““ neaišku. Greičiausiai rytiniu šio kvartalo pakraščiu tekanti vaga galėjo būti dirbtinai prakasta, tai pagrindžia faktas, jog naujos vagos dugnas yra 70″“90 cm aukščiau senvagės dugno[22]. Tačiau senvagę užtvenkus ir srovei nustojus tekėti vakarine vaga prie Spaso cerkvės, taip pat iškasus naują vagą tarp Trijų Kryžių ir Pilies kalnų, Vilnia ėmė aktyviai graužtis į rytus, į Altariją (pagrindiniai veiksniai, dėl kurių prasidėjo šis graužimasis, galėjo būti Vilnios vagos sutrumpėjimas ir aukštesnis dugnas ““ tai padidino vandens srovės greitį).

Apibendrinant atkreipiame dėmesį į savitą Vilniaus fizinę-geografinę padėtį, kuri tokia susiformavo dėl geologinės ir geomorfologinės sandaros bei unikalių neantropogeninės praeities reiškinių, kaip antai, aplinkybė, jog būsimo miesto teritorija atsidūrė dviejų ledynų takoskyros pleište. Tokia ledynų padėtis lėmė labai savitą vandenų proveržį per Ašmenos (Medininkų) aukštumas. Tik miesto atkarpoje Neries slėnis pasižymi unikaliu daugiaterasiškumu, kuris liudija sudėtingą ilgalaikę raidą. Unikali Vilniaus puošmena ir patrauklumas viduramžių lokacijai ““ erozinių kalvynų sausaslėniai. Å ios įvairovės kilmės negalėjo neveikti giluminės sandaros ypatumai ““ tuoj pat po kvarteru esantys minkšti kreidos sluoksniai.

Kiekvienas iš išskirtų penkių kompaktiškų žemėvaizdžių yra savitas, aiškiai gamtos objektais zonuotas (tos ribos senovėje daug kur buvo sunkiai įveikiamos). Žemėvaizdžių derinys leido juos palaipsniui apgyvendinti ir organiškai integruoti į vis labiau besiplečiantį miestą. Bet kuris iš penkių žemėvaizdžių nėra monotoniškas ir leidžia išnaudoti reljefo ypatumus pavieniams objektams ar jų grupėms išryškinti. A ““ dideli vandeningi eroziniai kalvynai, sudarę palankias sąlygas išnaudojant reljefą įrengti įvairaus profilio fortifikacijas įvairaus dydžio teritorijose, tai itin aktualu steigiantis miestui; C ““ amfiteatras, moreninių aukštumų B apsuptyje, pagal geologines, hidrologines ir oro srovių tėkmes palankus tolesnei miesto plėtrai. Miestui išaugus ir sustiprėjus, prioritetais tapo komunikacijos, optimizacinės įrangos plėtojimas, atskirų objektų išryškinimas, o litomorfogeninio pagrindo parinkimas orientuotas į optimalias sanitarines ir statybines sąlygas. Drėgnos žemumos (E) vėlesniais šimtmečiais, atlikus didelius teritorijų niveliavimo ir paviršiaus paaukštinimo darbus, buvo integruotos į urbanistinį audinį.

Miesto egzistavimo laikotarpiu labiausia pakito Altarijos, kurioje buvo Kreivoji pilis ir Aukštutinis miestas, žemėvaizdis. Tai lėmė prasidėję spartūs geomorfodinaminiai procesai, sukelti Vilnios, kaip erozijos bazės, meandravimo ir žmogaus veiklos; Vilnios vagos pakeitimas XIV a. iš esmės pakeitė Vilniaus urbanistinę struktūrą ir jos tolesnę raidą; XVI ir XIX a. vykę dideli teritorijų niveliavimo darbai paslėpė daug reikšmingų ankstyvojo miesto žemėvaizdžio elementų, kurie XIV”“XV a. lėmė Vilniaus matomus gatvių tinklo, viešųjų ir konfesinių erdvių formavimosi savitumus. Tuo aplinkos istorija leidžia suprasti bendrą urbanistinės struktūros formavimosi eigą, išaiškinti ir įvertinti jai įtakos turėjusius veiksnius.

Å altiniai (fondas, byla)

 

1-831 ““ Bešėnienė D., LTSR valstybinio dailės instituto Tiesos g. 4, 6 archeologinių tyrimų ataskaita, 1980, LIIA, f. 1, b. 831.

1-1447 ““ Ušinskas V., Gyvenamojo namo Vilniuje, Literatų g. 9 inžinerinių geologinių tyrimų archeologinė priežiūra ir fiksacija, 1985, LIIA, f. 1, b. 1447.

1-1755 ““ Katalynas K., Maironio g. 13/6. 1990 m. archeologinės priežiūros ataskaita. 1 dalis, 1991 m., LIIA, f. 1, b. 1755

1-2337 ““ Sarcevičius S., Vilnius 94. Arsenalo g. 3. Archeologinių tyrimų, vykdytų prie šiaurinės išorinės gynybinės sienos ataskaita (brėžiniai), 1995, LIIA, f. 1, b. 2337.

2-1083-23 ““ Vaitiekūnas V., LTSR Finansų ministerijos informacinio skaičiavimo centras Vilniuje, Basanavičiaus 12. Inžineriniai geologiniai tyrimai, Vilnius, 1987, VAA, f. 2, b. 1083-23.

2-104-173 ““ Viršuta L., Kultūros ministerijos kolegijų salės priestatas J. Basanavičiaus g. 5. Techninio projektavimo inžinerinė geologinė dalis, Vilnius, 1976, VAA, f. 2, b. 104-173.

2-239-10 ““ Masiulis P., Bernardinų bažnyčios ir Dailės instituto inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Vilnius, 1970, VAA, f. 2, b. 239-10

2-383-4A ““ Vaitiekūnas V., Vilniuje, Literatų g. 9/2. PPD. Inžineriniai geologiniai tyrimai, Vilnius, 1988, VAA, f. 2, b. 383-4A.

2-1418-19 ““ Vaitiekūnas V., Pastatas Vilniuje, Pylimo g. 22. PD. Inžineriniai geologiniai tyrimai, Vilnius, 2000, VAA, f. 2, b. 1418-19.

5-7052 ““ Kobzakowski A., Program ogolnego planu zabudowania m. Wilna, Wilno, 1939, PKIA, f. 5, b. 7052.

5-3926 ““ LTSR valstybinio dailės instituto Vilniuje, Tiesos g. 6 papildomi inžineriniai geologimiai tyrimai, Vilnius, 1986, VAA, f. 5, b. 3926.

 

 

Å liaupa A., Ataskaita už mokslinį darbą “Vilniaus miesto ir rajono kartografinio ekogeologinio modelio M 1 : 50 000 paruošimas geologinių duomenų pagrindu”, tema 76, Vilnius, 1991, p. 26.

 

 

Summary

 

Regina Morkūnaitė

The Institute of Geology and Geography

 

Introductory thoughts on the historical terrain of the city of Vilnius

 

The terrains of the historical territories of Vilnius are characterized by contrasting terrain in a comparatively compact territory. From the terrain form point of view there is an erosive ridge isolated by steep slopes (Sapieginė); terraced, cascading slopes formed by Neris and Vilnia, which create a natural amphitheatre (Old Town); plateau (Naujamiestis); Vilnia canyon (Paplauja with neighboring Rasos and Užupis; from the South and the West, the city is surrounded by moraine highland. Such diversity provided the different spaces of the city with various attributes suitable for defense, production, accommodation, communication control etc. This diversity of forms creates a permanent fabric of “specialized segments”, which allows a gradual population of separate areas (according to the priorities of a given time period). This separates Vilnius geomorphologic conditions from the other surrounding (Neris / Vilnia drainage basin) areas.

 

Vilnius terrain forms”™ diversity was determined by the complexity of the geological structure and geomorphologic development. The last glacier surrounded the territory of the current city from the east, west and north, leaving it as a wedge in the glacial avalanche (Picture 1). Separate ice clods had ploughed into the hills, where at a later stage, thermokarst hollows formed, making the local terrain more varied. However, the main factor that formed the topographical silhouette of Vilnius was the water from the thawing glacier. When the thawing started, proglacial lakes were formed, whose waters expanded less in depth and more towards the sides, thus shaping the land surface at 160 to 140 m NN. Once the fluvial processes started, directed water flows began to erode the Neris and Vilnia old river valleys and to form terrain at 140″“145 m NN. Neris formed a 3″“4 km wide valley, in which a distinctive element of Vilnius emerged: terraces. In the area of the historical city, the terrace shapes from the east, south and west sides comprise a natural amphitheatre surrounded by hills. Below the confluence with Vilnia, on the level of the third terrace, the river current formed a plateau. The Neris river above the confluence with Vilnia, nearing the Sapieginė and Altarija hills, accelerated erosion processes in those hills. The break of Vilnia through the moraine highland separated the territory of historical Vilnius into two orographic units (Kuprioniškės”“Salininkai moraine slope and the Sapieginė”“Altarija angular landmass, see Picture 1) and formed the Vilnia canyon. By carving ever deeper and continuing southwards, Vilnia formed the Paplauja floodplain, surrounded by steep slopes from the south and west (Picture 2, E1); the Sereikiškės park (Picture 2, E2); Cathedral and Daukantas squares”™ (Picture 2, E3) and Vilnius delta (Picture 2, E4) plain fields. Both of these rivers formed unrepresentative height variations in a small territory, as well as attractive slopes and valleys, by carving up to 82″“88 m NN inside the city boundaries. The plastic shapes of the slopes and valleys were influenced by the meandering of Neris and Vilnia and the movement of the place of confluence from the current P. Cvirka square area towards the base of Gediminas hill. Besides rivers, Vilnius”™ terrain was also formed by the so called secondary processes (solifluction, sufosis, thermokarst, erosion).

 

During the historical period, further drift of Neris towards Sapieginė and Altarija hills was stopped using artificial methods, and the river was even pushed back 40″“60 meters north at Altarija and Gediminas hill in the XVI- XIXth centuries.

 

Five compact terrains have been identified, each of them distinctive, clearly framed by natural objects. The combination of terrains allowed their gradual population and organic integration into the increasingly expanding city. None of the five terrains could be considered monotonous and this allows utilizing the relief peculiarities for highlighting individual objects or object groups. Sapieginė erosive hills provided favorable polyorcetic conditions, which was relevant for the establishment phase of the city. That is where the city originated. After the city had grown and acquired strength, development of communication and optimization infrastructure, as well as highlighting of separate objects became a priority, while the choice of litomorphogenic base was focused on the optimal sanitary and construction conditions. The amphitheatre (C), together with the neighboring moraine highland (B), was favorable for the city”™s expansion according to geological, hydrological and air flow conditions. The less favorable E territories were integrated into the urban fabric in the later centuries, after extensive territory leveling and surface elevation works had been carried out.

 

During the city”™s existence, the terrain of Altarija, where the Crooked castle and the Upper city were based, changed most. This was determined by the rapid geomorphodynamic processes caused by Vilnia as the trigger for erosion, as well as meandering and human activity; the move of Vilnia riverbed in the XIVth century changed the Vilnius urban structure and its further development substantially; the extensive territory leveling works carried out from XIVth till XIXth centuries hid a lot of significant early city terrain elements, which previously determined the peculiarities of Vilnius street network, public and confessionary spaces. This way, the history of the environment allows understanding the course of the overall urban structure formation, and the clarification and evaluation of the factors that influenced it.

 

 

 


[1] Vodzinskas E., Vilniaus miesto Gedimino kalno geologiniai ir geomorfologiniai bruožai, Lietuvos TSR geografinė draugija. Geografinis metraštis, t. III, 1960, p. 118.

[2] Å liaupa A., “¦, tema 76, Vilnius, 1991, p. 26.

[3] Petrulis L., Neries slėnio sąrangos Vilniaus miesto rajone klausimu. Moksliniai pranešimai (geologija ir geografija), t. VI, Vilnius, 1958, p. 6.

[4] Vodzinskas E., Vilniaus miesto…, p. 118.

[5] Ð‘асалык A., ÐžÑÐ½Ð¾Ð²Ð½Ñ‹Ðµ черты строения долины реки Немана, Ð˜Ð·Ð²ÐµÑÑ‚ия АН CCCP, serija “Geografija”, 1955, nr. 3, p. 45″“48.

[6] Kudaba Č., Lietuvos aukštumos, Vilnius, 1983, pagal 4 įkliją.

[7] Sarcevičius S., “¦, Lietuvos istorijos instituto archyvas (toliau ““ LIIA), f. 1, b. 2337.

[8] Petrulis L., Neries slėnio sąrangos …, p. 6.

[9] Vodzinskas E., Trumpos pastabos apie Vilnios žemupio raidą priešistoriniu ir istoriniu laikotarpiu, Lietuvos TSR geografinė draugija. Geografinis metraštis, t. VI”“VII, 1963″“1964, p. 15.

[10] Kobzakowski A., Program ogolnego planu zabudowania m. Wilna, Wilno, 1939, Paminklų konservavimo instituto archyvas (toliau ““ PKIA), f. 5, b. 7052, p. 1.

[11] Herrnbrodt A., Der Husterknupp, eine niederrheinische Burganlage des frühen Mittelalters, Köln, 1958; cituota iš: Kaminska J., Grodziska stožkowate sladem posiadlosci rycerskich XIII”“XIV wieku, Prace i materialy Muzeum archeologicznego i etnograficznego w Lodzi, 1966, nr 13, s. 64.

[12] Vodzinskas E., Trumpos pastabos …, p. 18.

[13] Basalykas A., Dvareckas V., Vilnius city environs in terms of geomorphology, Geography (Vilnius), no 17, p. 3″“40.

[14] Vaitiekūnas V., “¦Vilniaus apskrities archyvas (toliau ““ VAA), f. 2, b. 1418 19, p. 3. Plg. duomenis: Vaitiekūnas V., “¦, VAA, f. 2, b. 1083-23, p. 5; Viršuta L., “¦, VAA, f. 2, b. 104 173, p. 6, brėž. 2.

[15] Bukantas A., Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XII”“XX a., Vilnius, 1996, p. 197.

[16] Å liaupa A., Ataskaita už mokslinį darbą “Vilniaus miesto ir rajono kartografinio ekogeologinio modelio M 1: 50 000 paruošimas geologinių duomenų pagrindu”, tema 76, Vilnius, 1991, p. 26.

[17] Vitkauskienė B. R., Vilniaus pabūklų liejyklos teritorija (Puškarnia) XVI”“XVIII a. šaltiniuose. Istoriniai tyrimai, Miestų praeitis, Vilnius, 2010, t. 2.

[18] S. Daukanto a. ir gretimos teritorijos (Skapo g. dalis, Universiteto komplekso žemutinė pusė, Prezidentūros parkas su dalimi Totorių g.) gali būti senvaginio ežerėlio liekana.

[19] Bešėnienė D., “¦, LIIA, f. 1, b. 831.

[20] Kitkauskas N., Gedimino kalno vakarinės papėdės pirmykštis reljefas ir ankstyvieji statiniai, Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 19, 2001, p. 214, 1 pav.

[21] Vaitiekūnas V., “¦VAA, f. 2, b. 383-4A, p. 6; Plg. duomenis: Milvydas R., LTSR VDI korpusas 04-A, papildomi inžineriniai geologiniai tyrimai, Vilnius, 1985, brėž. 1, PRIA, f. 5, b. 3926; Ušinskas V., “¦, LIIA, f. 1, b. 1447; Katalynas K., LIIA, f. 1, b. 1755.

[22] Plg. duomenis: Masiulis P., “¦, VAA, f. 2, b. 239 10, brėž. 3.

 

This entry was posted in Požemiai, Sluoksniai. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *