Medžiaga pamąstymui ir diskusijoms, o taip pat rekomenduojame – verta pamatyti savo akimis. Geriausia – iš Katedros varpinės 🙂
ŠV. ELENA – ARCHEOLOGŲ IR SENOVĖS TYRINĖTOJŲ GLOBĖJA
Šventoji Elena – ir jos vardas yra neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena – tikra istorinė, ne mistinė ar išgalvota asmenybė, gyvenusi 250- 330 metais Romos imperijoje. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi Augustos titulą. 313 m. gavusi krikštą ir tapusi krikščione, ji krikščionybės pusėn patraukė ir savo sūnų Romos imperatorių Konstantiną, kuiris vėliau galutinai įteisino krikčionių tikėjimą Romos imperijoje.
Šv. Elena krikščionių ypač gerbiama už dosnumą ir bažnyčių statymą. Būdama jau senyvo amžiaus – apie 80 metų , nuvyko į Palestiną, aplankė Jeruzalę ir teigiama, jog atrado ir atkasė kryžių ant kuriuo buvo nukryžiuotas Kristus. Todėl imperatorienė Elena laikoma pirmąja archeologe pasaulyje. Ji yra katalikų ir stačiatikių bažnyčių garbinama šventoji, kai kurių Europos miestų: Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja. Šv. Elenos diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių rugpiūčio 18-ją, jos mirties dieną, stačiatikių – kovo 19 d. (Šv. Kryžiaus atradimo dieną) ir birželio 3 d.
Būdama giliai tikinti, nuolanki krikščionė, dariusi gerus žemiškus darbus, Elena dar mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais, lankyti šventąsias vietas. Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama jau beveik 80-ties metų, apie 326-28 metus nuvyko į Palestiną ir , čia Jeruzalėje, vietinių gyventojų padedama, surado Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Jį atpažinusi iš kitų trijų kartu rastų kryžių, Elena kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis. Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas. Netrukus Elenos rūpesčiu toje vietoje iškilo graži Bazilika, o į ją ir buvo perkelta pirmoji padalintojo kryžiaus dalis. Dar ir šiandien Jeruzalėje toje vietoje stovi Kristaus Kapo bažnyčia, sauganti imperatorienės Elenos atrastojo kryžiaus liekanas. Tiesa, jau ne vieną kartą ji buvo sugriauta ir atstatyta.
Antrają atskirtą rastojo kryžiaus dalį , Elena nusiutė į Konstantinopolį, kur pagaminus gražų relikvijorių jis buvo čia saugotas iki XIII a. , kol prancūzų riteriai jį pergabeno į Paryžių ir patalpino Sainte Chapelle bažnyčioje, naujai pagamintame įspūdingame auksiniame relikvijoriuje.
Trečią Tikrojo kryžiaus dalį Elena nusiuntė savo sūnui imperatoriui
Taip po Europą pradėjo plisti Šventojo/ Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais. Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.Konstantinui, kuris jį nugabeno į Romą ir ten pasirūpino Šventojo Kryžiaus (Santa Crose) bažnyčios statyba, kurioje vėliau ir buvo saugoma iš Jeruzalės atiųstoji Šventojo/Tikrojo kryžiaus dalis. Vėliau šiais Šventojo kryžiaus likučiais imta dalintis.
Atrastojo Kryžiaus kultas
Garsas apie šventųjų relikvijų atradimą stimuliavo krikščionybės raidą, todėl Europoje ypač viduramžiais išpopuliarėjo Kristaus kapo ir Tikrojo/Šventojo Kryžiaus bažnyčių bei altorių statyba bei paties Kryžiaus kultas. Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais, atstačius Vilniaus katedrą po gaisro joje taip pat buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altoriaus, vėliau išgarsėjęs Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a. karų. Kaip tik čia po šiuo altoriumi ir turėję būti palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai. Kaip istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius turėjo relikvijorių su Šventojo Kryžiaus dalelėmis. Vienoje 1427 m. popiežiaus Martyno V indulgencijoje sakoma, kad tam tikromis sąlygomis aplankius Vilniuje esantį Šv. Kryžiaus altorių, suteikiami vienerių metų atlaidai. O, kad maldininkai ir piligrimai iš tolo orentuotusi, kur keliauti, Vilniaus katedros bokštai buvo papuošti Tikrojo kryžiaus atvaizdais – dvigubais (dviejų skersinukų) kryžiais.
Reiktų priminti, kad istorijoje imperatorienės Elenos atrastasis kryžius viduramžiais paparastai buvo vaizduojamas kaip dvigubas nelygių galų kryžius ir istorijai žinomas labai įvairiais pavadinimais. Vadinamas jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais. Todėl ant dabartinės Vilniaus katedros iškilusi Šv. Elenos skulpūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip teikia atskri tyrinėtojai, o tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis to Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atrado Šv. Elena.
Elenos atrastojo Tikrojo kryžiaus kultas Europoje ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a. iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo savo pilyje. XIV – XV a. Anjou provincijos grafų ir kunigaikščių dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas vyko Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, o taip pat ir Lietuvoje. Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje, monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365/75 -1384 m. Liudvikas I Kapetas de Valois- Anjou buvo įkūręs Tikrojo Kryžiaus ordiną. Viduramžiais gyvavusieji kiti gausūs religiniai- kariniai, o taip pat ir atskiri civiliniai ordinai Tikrojo Kryžiaus ženklą naudojo kaip aukščiausią riterystės relikviją.
Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena laikoma archeologijos pradininke, o paskelbus šventąja, ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų ieškotojų dangiškąja globėja. Už nuopelnus bažnyčiai Eleną paskelbtus šventąja, jos vardas ir atvaizdas išliko iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose. Paprastai, ji , kaip ir jos sūnus Romos imperatorius Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose ir senojoje ikonografijoje vaizduojama su atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/ Šventuoju Kryžiumi, vilkinti puošniais rūbais, su imperatoriška karūna, šalia savęs prie šono pastaytu skydu su dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi. Vėlesnių, o jau ir mūsų laikų vaizdavimuose ji stovi apglėbusi didelį lotynišką kryžių, kartais, rankoje laikanti tik mažą kryželį. Jeruzalėje atrastas kryžius tapo Elenos atpažinimo simboliu, o įdėtas į skydą ir jos herbu.
Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus bazilikos specialiai pastatytame mauzoliejuje, purpuro sarkofage (dabar jis yra Vatikano muziejuje).
Tad, minėdami rugpjūčio 18-ją – jos mirimo dieną, prismindami Šventojo Kryžiaus radėją, pasidžiaukime, kad archeologus ir visus senovės ieškotojus iš Dievo aukštybių stebi ir globoja jų dangiškoji globėja – Šventoji Elena.
Parengė Violeta Rutkauskienė
Straipsnis svetainėje bernardinai.lt parengtas Violetos Rutkauskienės: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-18-sv-elena-archeologu-ir-senoves-tyrinetoju-globeja/120786
R. Gečaitė. Rusijos imperijos globėja šv. Elena laimina Lietuvą
Rasa Gečaitė, Ekspertai.eu 2013 m. liepos 30 d. 12:40
Ne, tai ne miražas, o ir ne grėsmingas sapnas. Kiekvieną dieną nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio, o ir naktį mėnulio šviesoje ar be jo Lietuvos sostinės svečius ir skubančius vilniečius įdėmiu žvilgsniu iš padangės stebi ne kas kita, o Rusijos imperijos globėja šventoji Elena su įspūdingo dydžio paauksuotu kryžiumi.
Tai akivaizdžios tikrovės vaizdas, kurį matome pakėlę kiek nustebusias akis į pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros bazilikos – frontoną, ant kurio 1997 metais vėl buvo užkelta didingoji šv. Elena. Šiai Rusijos globėjai ant frontono iš dešinės ir kairės palaiko draugiją Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero skulptūros, tačiau hierarchiškai pažymėtos. Šventoji Elena krikščionybės istorijoje labiau žinoma kaip Romos imperatoriaus Konstantino motina, kurios veikiamas jos sūnus įteisino krikščionybę. Taip pat X amžiuje Igorio Riurikaičio iš Kijevo žmona Olga buvo pakrikštyta Elenos vardu ir paskelbta šventąja. Tad Rusijoje viena labiausių garbinamų ikonų kaip tik ir vaizduoja šv. Eleną.
Nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybinė įmonė Vilniaus pilių direkcija savo interneto tinklalapyje šių skulptūrų atstatymą vadina svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įmonės įsteigimo pradžios 1994 metais. Paslaugiai pacituosiu: „Ko gero, šiuolaikinės kartos vilniečiui ar dažnai Vilniuje besilankančiam svečiui sunku įsivaizduoti Vilniaus arkikatedrą baziliką be trijų šventųjų – šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo – skulptūrų. Tačiau nuo 1950 m. iki 1996 m. arkikatedros stogas buvo tuščias. Netrukus po įsteigimo Vilniaus pilių direkcija ėmėsi šventųjų skulptūrų atkūrimo įgyvendinimo, ir jos jau 16 metų laimina lankančiuosius Katedros aikštę. Skulptūrų autorius – garsus lietuvių skulptorius Stanislovas Kuzma (1947–2012).“ Taigi Rusijos globėja šventoji Elena vėl laimina Lietuvą iš Vilniaus padangės, kaip ir pirmosios okupacijos laikais, kurie truko net daugiau kaip šimtmetį. Aukos prieraišumo sindromas turėjo puikias galimybes iškeroti okupuotos tautos kūne netgi genetiškai.
Tačiau šią Vilniaus pilių direkcijos nuorodą reikėtų patikslinti: skulptorius S. Kuzma yra šių skulptūrų tik „atkūrimo“ autorius, nes jos pirmą kartą buvo užkeltos maždaug 1801 metais ir nuverstos 1950-aisiais. Štai čia prasideda įdomioji istorija apie dar vieną nepriklausomos Lietuvos paveldosaugos simuliakrą. Kai niekieno neverčiami ir jau pasiskelbę nepriklausomais patys pagarbiname ir grąžiname okupacijos simbolius. Iškasame, nuvalome, sulipdome ir pritvirtiname pačiose matomiausiose ir gal net pačiose strategiškai svarbiausiose vietose, kaip okupantų ir buvo sumanyta. Tik lieka klausimas – sąmoningai ar nesąmoningai tai daroma? O ir tas sąmoningumas yra jausminis, protinis ar tiesiog infantiliškas. Pagaliau tai irgi kainuoja, o lėšos naudojamos iš visų mokesčių mokėtojų bendro iždo. Pavyzdžiui, šiuo atveju skulptūroms atstatyti panaudota apie milijoną litų, o kitais atvejais sugebama priartėti ir iki milijardo.
Pradžių pradžia su detektyvo prieskoniu
Detektyvą pasiūlo puikusis Vlado Drėmos veikalas „Dingęs Vilnius“, parengtas ir pirmą kartą išleistas 1991-aisiais. Būtent jame V. Drėma užsipuola 1950-ųjų Vilniaus architektus, kurie leido nugriauti Katedros frontono skulptūras ir iki sovietmečio pabaigos neleido jų vėl užkelti. „Skulptūros puošė Katedros frontoną iki 1950 m. vasaros, kai buvo nuimtos ir, to meto Vilniaus vadovaujantiems architektams pritariant, sunaikintos. Griovėjai visiškai nesiorientavo Lietuvos architektūros istorijoje, neišmanė architektūros formų, jos raidos specifikos, nebuvo susipažinę su paprasčiausiais dokumentais. Vadovavosi jie diletantų paleista paskala, esą šias skulptūras pastatęs architektas M. Šulcas po L. Gucevičiaus mirties apie 1801 m. ar net vėliau, kunigams pareikalavus „sukrikščioninti“ Katedros išorę. Kitas griovėjų argumentas buvo tas, kad Katedros fasado skulptūros esančios barokinės ir užgožiančios klasicistines statinio formas“ (V. Drėma. Dingęs Vilnius. Vaga, 1991, p. 117).
Ką gi, pirmąsias Vilniaus katedros skulptūras pačioje XVIII a. pabaigoje iki 1801 metų išdrožė ypatingais gabumais nepasižymėjęs vilnietis skulptorius ir drožėjas Karolis Jelskis (iki 1749–1824/1825). Jis nėra vertas didelio dėmesio, tačiau nemažai nuveikė po trečiojo Abiejų Respublikų padalijimo 1795 metais prie carinės Rusijos prijungtoje Lietuvoje, tiksliau, Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijoje. Jau ne kartą gyniau priešingą nei V. Drėmos nuomonę, kad Vilniaus katedros frontono trys skulptūros visiškai nedera prie Lauryno Gucevičiaus pavyzdingai suprojektuotos klasicistinės Katedros – nei stilistiškai, nei pagal proporcijas, nei semantiniu krūviu, t. y. savo prasmingumu. Nes vilnietiškos Katedros architektonika yra vienas puikiausių XVIII amžiaus klasicizmo pavyzdžių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. O štai jau po L. Gucevičiaus mirties (1753– 1798) užkeltos skulptūros savo stilistika neturi nieko bendra su talentingojo vilniečio architekto grynojo klasicizmo pajauta, kuri buvo išlavinta studijuojant Paryžiaus karališkojoje meno akademijoje ir Romoje pas garsius to meto architektus. Šių dienų žinomas vilnietis filosofas ką tik užkeltas ant Vilniaus katedros frontono skulptūras gana taikliai apibūdino vienu žodžiu – „balvonai“. Katedra Puikiai suprantu įkliuvusius į V. Drėmos 1991-ųjų knygoje „Dingęs Vilnius“ kategoriško aiškinimo spąstus, kad skulptūros jau buvo 1798–1799 metais ir kad jas 1950-aisiais sunaikino „griovėjai“, kurie vadovavosi „diletantų paleistomis paskalomis“. Su visa pagarba V. Drėmai ir jo sekėjams, kurie niekaip nenori matyti šiurpaus disonanso tarp užkeltų skulptūrų ir taisyklingai skambančios išlakios klasicistinės Katedros, be jokių dvejonių pritariu pastarųjų priešininkams ir kviečiu pasitelkti akivaizdžius liudijimus. Pirmasis ir vienas svarbiausių liudijinimų yra L. Gucevičiaus dalyvavimas 1794 metų sukilime po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 metais, kai per sukilimą buvo bandoma atsiplėšti nuo ultimatyvios Rusijos įtakos. L. Gucevičius organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, o kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Tad gana sunku įsivaizduoti tuo pat metu jį patį piešiantį Rusijos globėjos šv. Elenos skulptūros kontūrus ant jo suprojektuoto klasicistinio šedevro dar laisvoje Lietuvoje. Yra ir paties L. Gucevičiaus išlikęs 1784 metų rekonstrukcijos piešinys, kurį galima rasti V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ (p. 116), – jame nėra jokių skulptūrų ant Katedros frontono. Kitas svarbus liudijimas yra garsiojo Vilniaus dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus 1797 metų jau rekonstruotos Katedros piešinys, kuris saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje, o šį piešinį galima pamatyti kitoje knygoje „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių“ (Vilnius, 2008, p. 18). Šiuose 1784 ir 1797 metų neatsitiktiniuose piešiniuose aiškiai matyti, kad dar nėra jokių skulptūrų ant Vilniaus katedros frontono. O ir paties L. Gucevičiaus dalyvavimas sukilime prieš Rusiją visiškai paneigia palankumą imperinės Rusijos šventajai globėjai.
Nežinia kodėl V. Drėma pats sau prieštarauja dėl skulptūrų, teigdamas savo knygoje, kad 1798 metais Jonas Rustemas „nupiešė Katedrą iš išorės jau visai užbaigtą, nors M. Šulcas dar baiginėjo interjero darbus“ (p. 115). Betgi čia pat pateikia ne Jono Rustemo piešinį, o Jono Ligberio XIX a. pradžios vario piešinį su paties V. Drėmos prierašu – „pagal J. Rustemo 1798 m. paveikslą“ (p. 116). Mums svarbu, kad ten pat V. Drėma mini ir jo surastus kapitulos archyvo dokumentus apie 1799 metais ant Katedros frontono stovėjusias tris dideles medines skulptūras, bet nenurodo pačių dokumentų. Kaip tik ši archyvinė nuoroda gali paliudyti, kad 1799 metais buvo užkelti tik pirmieji būsimų skulptūrų mediniai maketai. Pagal paties V. Drėmos knygoje glaustai pateiktą Katedros rekonstrukcijos darbų aprašymą L. Gucevičius pradėjo rekonstrukcijos darbus 1782 metais ir juos buvo priverstas nutraukti 1792-aisiais. „Rekonstrukcijos darbai vyko visą dešimtmetį (1782–1792). Dėl lėšų stokos statyba 1792 m. buvusi nutraukta ir atnaujinta tik 1799–1801 m. Šiems darbams jau vadovavo architektas Mykolas Šulcas“ (p. 115). Pasitelkus šiuos liudijimus yra visiškai aišku, kad skulptūros yra atsiradusios jau po L. Gucevičiaus vadovaujamų rekonstrukcijos darbų. Juozapo Peškos 1808 metų piešinyje, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir paskelbtas minėtoje L. Byševskos kelionių į Vilnių knygoje (p. 23), skulptūros ant Katedros frontono neabejotinai turėtų būti priskirtos Mykolo Šulco vadovavimui, kuris tiesiogiai susijęs su pirmąja Lietuvos okupacija, kai po Abiejų Respublikų trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva atiteko Rusijai ir buvo pervadinta carinės Rusijos Šiaurės Vakarų gubernija. Nuo tada Lietuvai vadovavo Rusijos imperijos caro paskirti gubernatoriai. Kaip žinoma, vienas toks M. Muravjovas 1863-iaisiais net pagarsėjo Koriko vardu po egzekucijų Lukiškių aikštėje. Tad visai nekeista, kad pagrindinė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su milžinišku paauksuotu kryžiumi. O prie jos patarnaujančiai prišlietos Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero skulptūros. Hierachija yra daugiau nei aiški, ir štai tokia žinia apie Šiaurės Vakarų gubernijos priklausomybę 1801 metais buvo paskelbta visiems lietuviams ir plačiajam pasauliui nuo pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus katedros frontono.
Didysis sovietmečio ir Nepriklausomybės paradoksas
Išties neginčytinai didinga šventųjų trejybė, sujungianti Rusiją, Lenkiją ir Lietuvą. Koks nuostabus nepriklausomos Lietuvos patriotų ryžtas grąžinti Lietuvos ir Lenkijos padalijimo ir prijungimo prie Rusijos imperijos simbolius. Nes tai yra paveldas, o jį reikia saugoti. Tik kartais šmėkšteli klausimas, kodėl tiek pastangų ir lėšų skiriama okupacijos simboliams išsaugoti ir net atstatyti? Bet tai turbūt visai nereikšminga ir net klaidinga mintis. Nes paveldas yra aukščiau už okupacijų nemalonumus, pažeminimus ir istorijos pakreipimą nauja vaga. Todėl tų naujų vagų simbolius reikia gerbti ir saugoti. Viskas išties paprasta ir aišku. Juk Lietuvos istoriją visi lietuviai nepaprastai gerai žino ir ypač gerbia. Na, o geriausi krikščionys – kaip pasirodė – yra buvę komunistai. Gal ir nekeista, nes krikščionybės viena svarbiausių dogmų yra atgaila. Kartais dviguba ar net triguba, kai gailimasi ne tik buvusių įprastų simbolių ir tradicijų, bet ir savęs, vis bandančio prisitaikyti prie naujos partijos ideologijos ir prarastų ištikimai užgyventų privilegijų.
Vis dėlto sovietmečiu nugalėjo pasisakiusieji už šių skulptūrų nugriovimą ir vėliau už jų neatstatymą. Pasak V. Drėmos, tai buvo diletantai ir griovėjai, nieko neišmanę apie architektūros formas ir jos raidą. Pagaliau kaip negražu šventųjų atžvilgiu. Ir labai nedraugiška Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu. Sakyčiau, net akiplėšiškai drąsu, – juk vis dėlto Tarybų Lietuva buvo Tarybų Sąjungos seseriška respublika, o ir socialistinė Lenkija buvo ne kokių supuvusių Vakarų pasaulio laisvamanė. Bet visi šie istoriniai ir architektūriniai nesusipratimai buvo kaipmat ištaisyti, kai atgavome Nepriklausomybę. Ir tada jau laisva valia galėjome išreikšti deramą pagarbą Rusijos imperijai ir ją nuo seno globojusiai šv. Elenai, o kartu ir Lenkijos globėjui šv. Stanislovui, kurio vardu Vilniaus arkikatedra yra pavadinta. Vilniaus pilių direkcija didžiuojasi šiuo svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įstaigos įsteigimo 1994 metas. Nors laikinai einantis direktoriaus pareigas Danius Malinauskas paaiškino, kad šį darbą Vilniaus pilių direkcija tik perėmė, o jį inicijavo kiti. Ir šiek tiek apie pinigus… Daugiau žinių apie tai suteikė šios įstaigos architektas Arvydas Kučinskas: „Kiek žinau, darbų pradžia prasidėjo Stanislovo Kuzmos iniciatyva dar 1989 metais. O 1991 metais darbus perėmė Lietuvos dailės muziejus. Tada Kultūros ministerija perdavė vykdyti darbus „kvadui“ (Kultūros vertybių apsaugos departamentui) ir čia matau Jono Glemžos pėdsakus, kuris tuo metu buvo šio departamento direktorius. Tik 1995 metais iš „kvado“, dar tiksliau – iš bendrovės „Paminklai“, šiuos darbus perėmė Vilniaus pilių direkcija. Daug iniciatyvos parodė Algirdas Brazauskas. Tuo metu Baltramiejaus bažnytėlėje buvo virinamos iš vario lakštų skulptūros. Kartu su skulptoriumi Stanislovu Kuzma prie skulptūrų konstrukcijų dirbo Vytautas Navickas.“
Taip pat buvo paslaugiai pateiktos žiniasklaidos archyvinių pranešimų kopijos apie skulptūrų atstatymą. Vienoje šių kopijų, kur skelbiama 1996 m. gruodžio 2 d. „Pirmadienio info“, užkliuvo dėmesys už trumpos žinutės, kad „šiuos meno kūrinius pagamino Vilniaus pilių direkcijos kolektyvas. Iš valstybės biudžeto skulptūroms skirta 300 tūkst. Lt. Kiek iš viso kainavo trys šventieji, tiksliai pasakyti sunku. Šiuos darbus finansiškai rėmė ir bažnyčia.“ Pasiteiravus architekto A. Kučinsko apie konkrečią sąmatą, skirtą skulptūroms atstatyti, buvo parodytas vienintelis dokumentas, patvirtintas Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės D. Varnaitės 2000 05 26, „Nekilnojamosios kultūros vertybės, pertvakytos visuomenės lėšomis (arba jas naudojant iš dalies), priėmimo naudoti aktas (Kultūros vertybių apsaugos departamento 1998 08 17 įsakymas Nr. 212). Trijų šventųjų skulptūrų virš Vilniaus arkikatedros bazilikos portalo atkūrimas“. Jame nurodoma, kad visa „tvarkymo darbų kaina yra 777,181 tūkst. Lt“. Ką gi, smalsumo dėlei dar priminsiu tiems, kurie pakels į dangų akis ir bus palaiminti ant Vilniaus katedros frontono vėl užkeltos visos Rusijos globėjos šventosios Elenos, kad ši skulptūra yra net 900 kg svorio ir 5,65 metro aukščio, o bendras jos aukštis su kryžiumi – net 10 metrų. Belieka tikėtis, kad šv. Elena su hierarchiškai pažemintais šv. Stanislovu ir šv. Kazimieru laimina nepriklausomą Lietuvą, o ne Rusijos Šiaurės Vakarų guberniją…
Straipsnis svetainėje delfi.lt parengtas Rasos Gečaitės: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-gecaite-rusijos-imperijos-globeja-sv-elena-laimina-lietuva.d?id=61966223