Kur išbarstyti Barboros Radvilaitės perlai?

Dauguma esame įsikalę klaidingą įsivaizdavimą, kad Lietuva toli gražu neprilygo europinėms madoms. Å iemet pastatyto baleto “Barbora Radvilaitė” kostiumų dizaineris per spaudos konferenciją viešai prisipažino, jog lietuvius spektaklyje specialiai vaizdavo atsilikusius, nes, jo nuomone, kai Europoje jau klestėjo Renesansas, mūsų kraštas dar gyveno viduramžių likučiais.

Istoriniai faktai liudija ką kita ir paneigia garsaus dizainerio įsitikinimą. Pasak archeologės R.Valatkevičienės, archeologiniai radiniai byloja, kad Renesansas nevėlavo ateiti į Lietuvą, kad mes neatsilikome nuo europinių madų. Å ią informaciją gerokai papildė Valdovų rūmų teritorijoje pastaraisiais metais aptikti radiniai.

Turtingiausios visuomenės sluoksnius mados iš Europos pasiekdavo labai greitai. Suprantama, pirmiausia jos plisdavo tarp didikų, o paskui – tarp miestiečių. Tačiau taip buvo visoje Europoje. Miestiečiai ne iškart perimdavo karalių madas. Todėl nėra čia ko mums patiems taip menkintis. Pašnekovės teigimu, puikų skonį turėjusi Barbora Radvilaitė tiesiog žydėjo visomis Renesanso spalvomis.

Iš visų kraštų

Anot archeologės, daugiausia apie dvaro damų madas, papuošalus žinoma iš tapytų portretų, kurie atsirado jau XVI a. pirmojoje pusėje, iš negausių archeologinių radinių (apdarų ir papuošalų likučių), iš kraičių aprašų, dvaro sąskaitų knygų. “Kadangi ir audinių gaminimas, ir ištaigingų apdarų siuvimas, siuvinėjimas anais laikais buvo sudėtingas ir nepigus procesas, drabužiai būdavo registruojami kraičių aprašuose, testamentuose, sąskaitose”, – paaiškino R.Valatkevičienė.

Pašnekovės teigimu, rūmų damų ir didikų garderobo aprašymuose minimi itališki, vokiški, ispaniški, vengriški, prancūziški, turkiški, totoriški audiniai, drabužiai ar jų elementai. Rengtasi kaip ir dabar – beveik visų Europos kraštų apdarais. “XVI a. šilkas buvo gabenamas iš Florencijos, Venecijos, Genujos. Prie brangiausių šilkinių audinių priskiriamas brokatas, ataustas aukso ir sidabro gijomis. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Barbora Radvilaitė turėjo brokato apdarus su šermuonėlių kailiu. XVII a. aksomas jau gamintas ir Vilniuje”, – tvirtino R.Valatkevičienė.

Tas pats aksomas

Įdomus archeologės pastebėjimas – nors Elenos Aleksandrienės dvaras (XV a. pabaiga) buvo suformuotas jau pagal vakarietiškus standartus, ši stačiatikė vis dėlto mėgo puoštis rytietiškais drabužiais. Tokią madą ji skleidė ir tarp kitų didikių. Elena – Maskvos kunigaikščio Ivano (Jono) III dukra, Aleksandro Jogailaičio žmona. “Pirmoji Vakarų Europos mados invazija pasiekė Lietuvą XVI a., kai už Žygimanto Senojo iš Italijos atitekėjo Bona Sforca, – pasakojo archeologė. – Ji turėjo suknelių iš itališko brokato, aksomo, atlaso su šermuonėlių kailiais, marškinių iš itališkos ir flamandiškos drobės, siuvinėtos auksu ir šilku. Itin prabangios Bonos kepurėlės, puoštos deimantais, rubinais, perlais, apsiūtos auksinėmis ir sidabrinėmis plokštelėmis. Jos vestuvinė suknelė buvo “auksu lieta”.

Valdovų rūmų XVI a. latrinų (tualetų) ir kituose sluoksniuose archeologai rado labai prabangių audinių fragmentų – atlaso, brokato, aksomo, šilko, lino, fetrinės skrybėlės likučių. “Tokiais audiniais puošėsi ir Europos valdovai, – sakė R.Valatkevičienė. – Daug kas gaminta Vilniuje: 1495 metais buvo įkurtas siuvėjų cechas, 1578-aisiais – audėjų.”

Panašūs žiedai

Atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų XVI a. sluoksniuose aptikta puikaus darbo auksinių žiedų su brangakmeniais, puoštų emaliu. Archeologų dėmesį patraukė auksinės grandinėlės dalis, ažūrinis auksinis auskaras, puoštas filigrano vielute ir gėlyčių ornamentu. Dėmesio verti ir perlai, prabangūs žiedai su brangakmeniais, vienas – su Maltos ordino kryžiumi, suformuotu iš balto emalio juodo emalio fone.

Įdomu tai, kad ir vyrai, ir moterys puošdavosi panašiais papuošalais (grandinėlėmis, žiedais). “Jų stilistika mažai skyrėsi, todėl tik iš dydžio galima spėti, ar savininkas vyras, ar moteris. Iš paveikslų matyti, kad žiedus mėgta nešioti ir ant pirmojo piršto narelio, – tvirtino archeologė. – Valdovų rūmų teritorijoje rasta auksinių XVI a. žiedų, kurie yra arba importuoti, arba gaminti užsienio auksakalių, tuo metu dirbusių Valdovų rūmuose – italų, vokiečių. Å ie Europos madingiausių papuošalų analogai tik patvirtina žinias, kad mados greitai plisdavo, pasiekdavo ir Lietuvą. Be to, daug kas buvo gaminama vietoje. Archeologiniai radiniai byloja, kad Vilniaus žemutinėje pilyje dirbo juvelyrai – aptikta liejimo formelių, ruošinių, indelių spalvotiesiems metalams ir auksui bei sidabrui lydyti. Ant vieno tiglio (indelio metalui lydyti) išliko aukso kruopelyčių. Istoriniai šaltiniai leidžia teigti, jog XVI a. prie valdovo dvaro atsirado stiprus auksakalystės centras.”

Brangakmenių amžius

R.Valatkevičienė nesiryžo spėlioti, kuriai didikei ar didikui galėjo priklausyti minėti juvelyriniai radiniai. “Archeologai apskritai nepriskiria radinių kuriai nors istorinei asmenybei, – pabrėžė ji. – Pavyzdžiui, Valdovų rūmų teritorijoje rasta XVI a. perlų. Žinome, kad juos labai mėgo tame amžiuje gyvenusi Barbora Radvilaitė (1520-1551), tačiau jie gali būti ir kitų damų. Kategoriškai tvirtinti, jog tai Barboros perlai, negalima.”

Barbora Radvilaitė jau 1537 metais tekėdama pirmą kartą už Stanislovo Goštauto turėjo nemažą kraitį – perlais puoštų apykaklių, suknelių iš šilko, aksomo, atlaso, damasto, Venecijos meistrų auksiniais siūlais siuvinėtą raudoną aksomo beretę. “Mėgstamos Barboros spalvos – juoda, raudona, balta. Jai labai patiko beretės, viena net buvo nusagstyta perlais. Apskritai XVI amžius – tai perlų ir brangakmenių amžius”, – pridūrė R.Valatkevičienė.

Pasak pašnekovės, iš istorinių šaltinių žinoma, kad karališkojo dvaro siuvinėtojas Sebaldas Linkas siuvinėjo Barboros sukneles perlais, brangakmeniais ir auksu. Jo atliktų darbų sąrašas – tikra Barboros suknelių enciklopedija. Istoriniuose šaltiniuose yra minima ir jos geltona suknia su septyniais siuvinėtais apvadais, baltomis rankovėmis, taip pat balta suknelė su auksiniais ir žalio aksomo siuviniais, raudono bei juodo aksomo suknios, puoštos perlais ir auksu.

Laikrodėlis mylimajai prisiminti

Įsimylėjėliai Barbora ir Žygimantas rašydami vienas kitam laiškus dažnai pridėdavo ir žiedelį. Nors, kaip savo knygoje “Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems” teigia istorikai Raimonda ir Aivas Ragauskai, didelę dalį laiškų bus negrįžtamai nusinešęs laikas: “Savo testamente karalius primygtinai prašė sesers karalaitės Onos Jogailaitės, “kad laiškus, kurie yra toje aukščiau minėtoje skrynioje, (…) įsakytų jų neskaičiusi sudeginti ir niekam neleistų jų saugoti. (…) O jei nepakliūtų į Jos Malonybės rankas, o į kieno nors kito, prašome ir primename tam, kuris juos turėtų, įpareigojame tikėjimu ir garbe, kad juos sudegintų, taip pat neskaitęs ir niekam nedavęs jų saugoti. Taip pat jei atsirastų kokių skrynelėse ir skryniose, tose, kurios nuolat prie mūsų būna, kad ir juos nesaugodami sudegintų, kadangi tai visada buvo ir yra nepadoru bei negarbinga svetimus laiškus skaityti be sutikimo (…) sužinant svetimas paslaptis.”

Pasak knygos autorių Ragauskų, greičiausiai minėtas Žygimanto Augusto prašymas neskaičius sudeginti meilės laiškus jam mirus buvo stropiai įvykdytas. Iš išlikusių ir publikuotų 52 Barboros Radvilaitės laiškų tik 9 skirti vyrui, po vieną – motinai ir tėvui, sūnėnams, Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, o daugiausia – net 39 – broliui Mikalojui Radvilai Rudajam. Kadangi jie rašyti daugiausia lenkų kalba, iki Ragauskų knygos skaitytojui lietuviškai buvo neprieinami.

Viename laiškų, rašytų 1547 metų gruodį Dubingiuose, Barbora savo mylimam vyrui siuntė žiedelį su laikrodėliu ir prašė, kad jis malonėtų sau pasilikti nors vieną valandą, kurią prisimintų ją: “Siunčiu Jūsų Karališkajai Malonybei, savo maloningajam ponui žiedelytį, lyg laikrodį, kad Jūsų Karališkoji Malonybė teiktųsi pagal saulę orientuotis ir į Rytus, į Lietuvą. (…) Nuolankiai prašau, kad Jūsų Karališkoji Malonybė, žiūrėdama į tas dvylika valandų, nors vieną teiktųsi sau pasirinkti, kurią aš, Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti Jūsų Karališkosios Malonybės prisimenama.” Laiškus Žygimantui Augustui Barbora pasirašydavo taip – “Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė ir amžinoji belaisvė Barbora Radvilaitė”.

Barborai mirus Žygimantas Augustas žmonos papuošalus ir drabužius saugojo, liepė sienas išmušti juodu audeklu ir ilgai gedėjo. Kadangi palikuonių neturėjo, po jo mirties viską paveldėjo Žygimanto sesuo. Barboros perlai atsidūrė ant išsišokėle ją laikiusios Onos Jogailaitės krūtinės.

Pirma balta suknelė Lietuvoje

“Ona nebuvo didelė gražuolė. Po įvairiausių intrigų, būdama jau 53-ejų, ji ištekėjo už dešimčia metų jaunesnio Stepono Batoro. Beje, per vedybas, vykusias 1576 metais, ir karūnavimo ceremoniją Ona vilkėjo baltą suknelę. Pirmoji baltai apsirengusi nuotaka vos prieš porą dešimčių metų iki Onos buvo Marija Stiuart. Nuo to laiko balta jaunosios suknelė Europoje tapo tradicija”, – aiškino R.Valatkevičienė.

Už jaunesnį vyrą Ona gyveno ilgiau, vaikų neturėjo, tad visą jos turtą paveldėjo sesers Kotrynos (nutekėjusios į Å vediją ir ten karūnuotos Å vedijos karaliene) sūnus Zigmantas Vaza. Logiška būtų manyti, kad jo rankose atsidūrė ir anksčiau Onos paveldėti Žygimanto Augusto turtai, o kartu ir Barboros brangenybės.

Detektyvas dar neišpainiotas

Tačiau, pasak archeologės, Ona Jogailaitė, o paskui Zigmantas Vaza galėjo paveldėti ne visus Žygimanto Augusto turtus. “Paskutiniais jo gyvenimo metais, silpstant sveikatai, didesnę įtaką dvare įgijo dvariškiai Jurgis ir Mikalojus Mnišekai bei didžiojo kunigaikščio ir karaliaus favoritė Barbora Gizanka. Å ie asmenys su bendrininkais pavogė dalį Žygimanto brangenybių ir vėliau pardavė. Ar tarp jų būta ir Barborai priklausiusių dirbinių, nežinoma, – kalbėjo R.Valatkevičienė. – Nors lenkų tyrinėtojai teigia, jog Anglijos karalienės Elžbietos korespondencijoje yra išlikę žinių, kad ji liepė savo agentams Lenkijoje nupirkti perlų vėrinius, kuriais puošėsi Barbora Radvilaitė. Esą perlai ir buvo nupirkti. Paskui vėriniai atiteko Didžiosios Britanijos valdovų Stiuartų dinastijai, o vėliau – jos Hanoverio šakai.”

Pasak pašnekovės, apie paskutinius Žygimanto Augusto gyvenimo metus, jo kolekcijas ir aplinką yra daug medžiagos, bet ji dar nevisiškai ištyrinėta. “Ėmusis naujų darbų istorikams turėtų paaiškėti įdomių dalykų, – įsitikinusi archeologė. – Kol kas lenkų tyrinėtojų publikuota medžiaga apie Anglijoje atsidūrusius Barboros perlus yra tik viena iš galimų versijų. Kad tai būtų patvirtinta arba paneigta, reikėtų išsamesnių tyrimų.”

Kitų žmonų mados

Renesanso sklaidą Lietuvoje galima sieti ne vien su Barbora Radvilaite. Kitos Žygimanto Augusto žmonos taip pat paskleidė Vilniuje naujų renesansinių madų. “1544-1545 metais rūmuose gyveno ir mirė jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Ji, atitekėjusi iš Vengrijos dvaro, atnešė saksoniškų madų. Paveiksluose Elžbieta vaizduojama vilkinti renesansinius drabužius. Ji puošėsi antkakliu su pakabuku, grandinėlėmis ir žiedais, – pasakojo R.Valatkevičienė. – Praėjus keleriems metams po mylimos Barboros mirties Žygimantas vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę, tačiau, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, su ja negyveno ir vaikų neturėjo. Kotryna, lankydamasi Valdovų rūmuose, čia demonstravo vakarietiškas madas – dėvėjo ispaniško kirpimo drabužius.”